2 Karalių 6
6
1Kartą pranašų mokiniai Eliziejui tarė: „Žiūrėk, vieta, kurioje gyvename tavo akivaizdoje, mums per ankšta. 2Prašom leisti mums nueiti prie Jordano, kiekvienam paimti ten po rąstą ir statytis sau vietą gyventi“. – „Eikite“, – atsakė jis. 3Tada vienas jų tarė: „Prašytume, kad eitum kartu su savo tarnais“. – „Taip, eisiu“, – atsakė jis ir 4palydėjo juos. Atėję prie Jordano, jie kirto medžius. 5Vienam kertant rąstą, geležinis kirvis nusmuko į vandenį. Jis sušuko: „Ak, viešpatie! Jis buvo skolintas“. – 6„Kur įkrito?“ – paklausė Dievo vyras. Jis parodė jam tą vietą. Nusikirtęs lazdą, įmerkė ten į vandenį ir iškėlė geležį į paviršių. 7„Paimk“, – tarė Eliziejus. Jis ištiesė ranką ir paėmė.
8Aramo karalius per karą su Izraeliu tardavosi su savo pareigūnais. „Mes statysimės stovyklą tokioje ir tokioje vietoje“, – sakydavo jis. 9Bet Dievo vyras perduodavo žinią Izraelio karaliui: „Saugokis! Neik pro tą vietą, nes aramėjai ten turi stovyklą“. 10Tad Izraelio karalius duodavo žinią tai vietai, apie kurią jam buvo sakęs Dievo vyras. Ne kartą jis tokią vietą įspėjo, ir jie būdavo budrūs.
11Todėl Aramo karalius, apimtas didelio nerimo, sušaukė savo pareigūnus ir tarė jiems: „Sakykite man! Kas iš mūsų yra Izraelio karaliaus pusėje?“ – 12„Nė vienas, mano viešpatie karaliau, – tarė vienas pareigūnų, – Eliziejus, tas Izraelio pranašas, pasako Izraelio karaliui net žodžius, kuriuos tu ištari savo miegamajame“. – 13„Eikite ir sužinokite, kur jis, – paliepė jis, – kad galėčiau pasiųsti vyrus jį suimti“. Jam buvo pranešta: „Eliziejus yra Dotane“. 14Ten jis išsiuntė raitelius bei kovos vežimus ir dideles pajėgas. Nužygiavę nakčia, jie apsupo miestą.
15Anksti rytą atsikėlęs Dievo vyro tarnas išėjo ir žiūri: kariuomenė su raiteliais ir kovos vežimais visur aplink miestą. „Ak, šeimininke, – klausė jo tarnas, – ką darysime?“ 16Jis atsakė: „Nebijok, nes mūsų pusėje yra daugiau negu jų pusėje“. 17Tada Eliziejus meldėsi, tardamas: „O Viešpatie, atmerk jam akis, kad pamatytų!“ VIEŠPATS atmerkė tarnui akis, ir jis matė, kad kalvos visur aplink Eliziejų pilnos raitelių ir ugninių vežimų. 18Aramėjams lipant nuo kalvų prieš jį, Eliziejus meldėsi VIEŠPAČIUI, tardamas: „Maldauju, ištik šiuos žmones apakinančia šviesa“. Ir jis ištiko juos apakinančia šviesa, kaip Eliziejus buvo prašęs.
19Eliziejus tarė jiems: „Tai ne tas kelias, tai ne tas miestas. Eikite paskui mane, aš nuvesiu jus pas vyrą, kurio ieškote“. Ir jis vedė juos į Samariją.
20Vos jiems įėjus į Samariją, Eliziejus tarė: „O VIEŠPATIE, atmerk akis šiems vyrams, kad jie matytų“. VIEŠPATS atmerkė jiems akis, ir jie pamatė atsidūrę Samarijos viduje. 21O Izraelio karalius, pamatęs juos, Eliziejaus klausė: „Tėve, ar man juos užmušti? Ar man juos užmušti?“ – 22„Ne, neužmušk, – atsakė jis. – Nejaugi savo kalaviju ir lanku paėmei tuos, kuriuos nori užmušti? Verčiau duok jiems duonos ir vandens. Tepavalgo ir teatsigeria, o po to tegrįžta pas savo valdovą“. 23Taigi jis suruošė jiems dosnias vaišes ir jiems pavalgius ir atsigėrus paleido juos, o jie sugrįžo pas savo valdovą. Aramėjų gaujos daugiau nebėjo į Izraelio kraštą.
Samarijos apgula
24Praėjus šiek tiek laiko, Aramo karalius Ben Hadadas pašaukė prie ginklų visą savo kariuomenę ir nužygiavęs į Samariją apgulė ją. 25Kadangi apgula užsitęsė, Samarijoje kilo toks nuožmus badas, kad asilo galva buvo parduodama už aštuoniasdešimt sidabro šekelių, o ketvirtis kabo balandžio išmatų – už penkis sidabro šekelius. 26Kartą, karaliui vaikščiojant ant miesto sienos, viena moteris sušuko jam: „Gelbėk, mano viešpatie karaliau!“ – 27„Neprašyk manęs! – atkirto jis. – VIEŠPATS tau tepadeda! Iš kurgi aš galiu tau pagalbos imti? Nuo klojimo aslos ar iš vynuogių spaudyklos?“ 28Vis dėlto karalius jos paklausė: „O kas tave slegia?“ Ji atsakė: „Moteris man sakė: ‘Duok savo sūnų. Šiandien jį suvalgysime, o rytoj valgysime mano sūnų’. 29Taigi išvirėme mano sūnų ir suvalgėme. Kitą dieną aš jai sakiau: ‘Duok savo sūnų, #Įst 28,57ir suvalgykime jį’. Bet ji savo sūnų paslėpė“. 30Išgirdęs moters žodžius, karalius persiplėšė drabužius. Kadangi jis vaikščiojo ant miesto sienos, žmonės galėjo matyti, kad jis vilkėjo ašutinę ant kūno po drabužiu. 31Jis sušuko: „Tai tepadaro man Dievas ir dar teprideda, jeigu šiandien Šafato sūnaus Eliziejaus galva pasiliks jam ant pečių!“ 32Karalius išsiuntė vieną savo vyrų.
Tuo tarpu Eliziejus sėdėjo savo namuose, ir seniūnai sėdėjo drauge su juo. Dar pasiuntiniui neatėjus, Eliziejus seniūnams tarė: „Ar nematote, kad tas žmogžudys pasiuntė žmogų man galvos nukirsti? Tad žiūrėkite, kad pasiuntiniui atėjus, uždarytumėte duris ir laikytumėte uždarytas. Argi negirdėti jo šeimininko kojų žingsnių jam už nugaros?“ 33Dar jam su jais tebesikalbant, karalius atėjo pas jį ir tarė: „Iš VIEŠPATIES ši nelaimė! Tad ko daugiau aš galiu tikėtis iš VIEŠPATIES?“
Šiuo metu pasirinkta:
2 Karalių 6: LBD-KAN
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.