Jeremijo 10
10
Dievas ir stabai
1Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai!
2Taip kalba VIEŠPATS:
„Nemėgdžiokite tautų elgesio,
nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute,
nors dėl jų tautos ir nuogąstauja.
3Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė,
nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio,
išskobtas meistro skaptuku,
4papuoštas auksu ar sidabru,
prikaltas plaktuku ir vinimis,
kad nenugriūtų.
5It paukščių baidyklės melionų darže,
jie negali kalbėti.
Juos reikia nešioti,
nes patys jie nepaeina.
Nebijokite jų, nes jie negali
nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“.
6Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra!
Didingas tu, didinga tavo vardo galybė!
7 #
Apr 15,4
Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau?
Tai pridera tau,
nes tarp visų išminčių tautose,
visų tautų valdose,
tokio kaip tu, kito nėra!
8Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo;
tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų?
9Jie – iš Taršišo atvežtas,
plaktuku kalstytas sidabras
ir auksas iš Ufazo!
Jie – meistro išmonė
ir auksakalio rankų darbas.
Violetinis ir purpurinis jų apdaras.
Visi ligi vieno jie – nagingų amatininkų dirbiniai.
10 VIEŠPATS – tikrai Dievas,
jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius.
Nuo jo pykčio dreba žemė,
jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos.
11Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“#10,11 Hebr. originale eil. 11 užrašyta aram. kalba.
12Jis sukūrė žemę savo galybe,
padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi,
išskleidė dangaus skliautą savo išmone.
13Kai sugriaudžia jo balsas,
šniokščia vandenys dangaus skliaute.
Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių,
padaro tviskančius žaibus lietui,
išleidžia viesulus iš aptvarų.
14Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas;
sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais,
nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo.
15Jie niekam tikę, vien juoko verti.
Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę.
16Nepanaši į juos Jokūbo dalis;
jis – visa ko kūrėjas,
Izraelis – jo paveldo gentis,
o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.
Siaubas krašte
17Susidėk ryšulį ir palik kraštą,
apgultasis mieste!
18Juk taip kalba VIEŠPATS:
„Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto,
taip prislėgsiu, kad jie pajus!“
19Vargas man! Aš žuvęs!
Mano žaizda nepagydoma.
O aš tariau: „Tai tik liga;
aš galiu ją ištverti“.
20Mano palapinė nusiaubta,
visos jos virvės nutrauktos.
Mano vaikai paliko mane, jų nebėra;
niekas mano palapinės nebestatys,
nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas.
21Ganytojai buvo kvaili,
neieškojo VIEŠPATIES,
todėl ir nelydėjo jų sėkmė,
o visos jų kaimenės buvo išvaikytos.
22Klausykis! Girdėti ūžesys!
Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis,
kad paverstų Judo miestus tyrais,
šakalų landyne.
Malda
23Aš žinau, VIEŠPATIE,
kad ne žmogus sau kelią lemia.
Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio,
nei savo žingsnius gyvenime pakreipti.
24Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku,
ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum.
25Savo pyktį išliek ant tautų,
kurios tavęs nepripažįsta,
ir ant tų karalijų,
kurios tavo vardo nesišaukia.
Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį,
nuniokojo jo sodybas!
Currently Selected:
Jeremijo 10: LBD-KAN
Highlight
Share
Copy
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.