2 Karalių 19
19
Ezekijas ir Izaijas
1Tai išgirdęs, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutine ir nuėjo į VIEŠPATIES Namus. 2O rūmų valdytoją Eljakimą, raštininką Šebną ir kunigijos seniūnus, apsivilkusius ašutinėmis, pasiuntė pas Amoco sūnų Izaiją. 3„Taip kalbėjo karalius, – jie tarė jam, – ši diena yra nelaimės, bausmės ir gėdos diena. Kūdikiams atėjo metas gimti, bet nėra jėgų juos pagimdyti! 4Teišgirsta VIEŠPATS, tavo Dievas, visus žodžius rab šakės, kurį jo valdovas, Asirijos karalius, atsiuntė įžeidinėti gyvojo Dievo! Tenubaudžia jį VIEŠPATS, tavo Dievas, už žodžius, kuriuos girdėjo! Melskis už likutį, kuris tebėra“.
5Atėjusiems pas Izaiją karaliaus Ezekijo dvariškiams 6Izaijas tarė: „Pasakykite savo valdovui: ‘Taip kalbėjo VIEŠPATS. Neišsigąsk girdėtų žodžių, kuriais Asirijos karaliaus tarnai mane užgauliojo. 7Tikėk manimi, įkvėpsiu aš jam tokią dvasią, kad jis, išgirdęs gandus, grįš į savo kraštą. Padarysiu, kad savo krašte jis kris nuo kalavijo’“.
8Sugrįžęs rab šakė rado savo valdovą kovojantį su Libna. Mat jis jau žinojo, kad karalius buvo palikęs Lachišą. 9Tuo tarpu karalius gavo žinią apie Kušo karalių Tirhaką: „Jis pakilo į karo žygį prieš tave“. Išgirdęs apie tai, jis vėl siuntė pasiuntinius pas Ezekiją pasakyti: 10„Taip kalbėsite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesiduok savo Dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, esą Jeruzalė Asirijos karaliaus rankose neatsidurs. 11Tu pats esi girdėjęs, ką Asirijos karaliai padarė su kitais kraštais, visiškai juos sunaikindami. O tu būsi išgelbėtas? 12Argi tautas, kurias sunaikino mano protėviai – Gozaną, Haraną, Recefą ir Edeno žmones Telasare – gynė jų dievai? 13Kur dabar Hamato karalius ir Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos bei Ivos karalius?’“
14Ezekijas paėmė laišką iš pasiuntinių rankos ir perskaitė. Tada, palypėjęs į VIEŠPATIES Namus, išskleidė jį VIEŠPATIES akivaizdoje. 15Ezekijas meldėsi VIEŠPAČIUI, sakydamas: „VIEŠPATIE, Izraelio Dieve, #Iš 25,22virš kerubų soste sėdintis, tu, tik tu vienas, esi visų žemės karalysčių Dievas. Tu padarei dangų ir žemę. 16Palenk savo ausį, VIEŠPATIE, ir išklausyk! Atverk savo akis, VIEŠPATIE, ir pamatyk! Išgirsk visus žodžius Sanheribo laiško, kurį jis atsiuntė pasityčioti iš gyvojo Dievo. 17Iš tikrųjų, VIEŠPATIE, Asirijos karaliai nusiaubė tautas ir jų kraštus, 18sumetė jų dievus į ugnį, nors tai buvo ne dievai, o žmogaus rankų padaras, medis ir akmuo, ir taip juos sunaikino. 19Dabar, VIEŠPATIE, mūsų Dieve, gelbėk mus, maldauju, iš jo rankų, idant visos žemės karalystės žinotų, kad tik tu vienas, o VIEŠPATIE, esi Dievas!“
20Tada Amoco sūnus Izaijas atsiuntė Ezekijui šitokį žodį: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas, atsakydamas į tavo meldimą išgelbėti nuo Asirijos karaliaus Sanheribo: ‘Aš girdėjau!’ 21Štai žodis, kurį VIEŠPATS jam tarė:
‘Niekina tave, tyčiojasi iš tavęs
mergelė, Siono duktė;
kraipo galvą už tavo nugaros duktė Jeruzalė.
22Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai,
prieš ką pakėlei savo balsą,
įžūliomis akimis žvelgei?
– Prieš Izraelio Šventąjį!
23Per savo pasiuntinius tyčiojaisi iš Viešpaties
ir sakei: ‹Savųjų vežimų aibe
kalnų viršūnes pasiekiau,
pačias Libano atšlaites;
iškirtau jo aukštuosius kedrus,
puošniuosius kiparisus;
pasiekiau aukščiausią viršūnę,
jos miško patį tankumyną.
24Kasiau šulinius
ir gėriau vandenį svetimuose kraštuose;
savo kojų padais
išdžiovinau visas Egipto upes›.
25Argi tu negirdėjai,
kad esu tai patvarkęs nuo senų laikų?
Tai, ką esu nulėmęs nuo senovės dienų,
dabar įvykdžiau!
Todėl tvirčiausius miestus tu galėjai sugriauti,
griuvėsių krūvomis juos paversti.
26Bejėgiai buvo jų gyventojai,
išgąsčio ir gėdos apimti
tarsi žolės laukuose,
kaip gležna žaluma,
lyg žolė ant stogų pučiant rytų vėjui.
27Ar ilsies tu, ateini ar išeini,
ar esi įniršęs ant manęs –
viską žinau!
28Todėl, kad niršai ant manęs,
ir tavo įtūžimas pasiekė mano ausis,
įversiu savo kablį tau į šnerves,
pažabosiu savo žąslais tau nasrus.
Tuo pačiu keliu, kuriuo čia atėjai,
atgal tave parvarysiu’.
29Ezekijau, bus tau toks ženklas: ‘Šiais metais valgysi, ką duos atolas, kitais – kas užaugs nesėta, o trečiais metais vėlei sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir gardžiuositės jų vaisiais! 30Judo namų likučiai vėlei įleis žemėn šaknis, vėlei neš vaisius aukštai šakose, 31nes iš Jeruzalės sklis likutis, nuo Siono kalno – išlikusieji. Galybių VIEŠPATIES uolumas tai padarys!’
32Todėl taip kalbėjo VIEŠPATS apie Asirijos karalių: ‘Į šį miestą jis neįsiverš, nė vienos strėlės į jį nepaleis nei dengdamasis skydu jo nepuls, nei apgulos pylimo aplink jį nesupils. 33Keliu, kuriuo atėjo, išsinešdins, neįsiveržęs į šį miestą. Tai VIEŠPATIES žodis! 34Mat aš apginsiu šį miestą dėl savęs ir dėl savo tarno Dovydo’“.
Sanheribas pasitraukia
35Tą pačią naktį VIEŠPATIES angelas, atėjęs į asirų stovyklą, užmušė šimtą aštuoniasdešimt penkis tūkstančius vyrų. Išaušus rytui, visur gulėjo lavonai. 36Asirijos karalius Sanheribas pasitraukė ir sugrįžęs namo gyveno Ninevėje. 37Vieną dieną, jam meldžiantis savo dievo Nisrocho šventykloje, jo sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju ir pabėgo į Ararato kraštą. Vietoj jo karaliumi tapo jo sūnus Asarhadonas.
Currently Selected:
2 Karalių 19: LBD-KAN
Highlight
Share
Copy
Want to have your highlights saved across all your devices? Sign up or sign in
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.