Mato 14

Jono Krikštytojo mirtis

(Mk 6,14-29; Lk 9,7-9)

1Anuo metu gandas apie Jėzų pasiekė tetrarcho Erodo ausis, 2ir jis savo tarnams pasakė: „Tai Jonas Krikštytojas! Jis prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos galios“.

3 # Lk 3,19-20 Mat Erodas buvo įsakęs suimti Joną, sukaustyti ir įmesti į kalėjimą dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. 4Jonas mat jam sakė: #Kun 18,16; 20,21„Tau nevalia jos turėti“. 5Taigi Erodas norėjo nužudyti Joną, bet bijojo liaudies, kuri laikė jį pranašu.

6Erodo gimimo dieną Erodiados duktė šoko svečiams ir taip patiko Erodui, 7kad jis prisiektinai pažadėjo duoti jai, ko tik prašysianti. 8O ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia dubenyje Jono Krikštytojo galvą“. 9Karalius nuliūdo, bet dėl priesaikos ir dėl svečių liepė duoti. 10Jis pasiuntė [budelį], kad nukirstų kalėjime Jonui galvą. 11Galva buvo atnešta dubenyje ir įteikta mergaitei, kuri ją nunešė motinai. 12Jono mokiniai atėję pasiėmė kūną, palaidojo ir davė žinią Jėzui.

Pirmasis duonos padauginimas

(Mk 6,31-44; Lk 9,10-17; Jn 6,1-13)

13Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. 14Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. 15Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones kad nuėję į kaimus nusipirktų maisto“. 16Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. 17Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. 18Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. 19Ir liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. 20Visi valgė ir pasisotino. Ir pririnko nulikusių gabaliukų dvylika pilnų pintinių. 21O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų.

Jėzus eina vandeniu

(Mk 6,45-52; Jn 6,16-21)

22Tuojau pat Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma jo irtis į kitą krantą, kol jis atleisiąs minią. 23Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui jis buvo ten vienas.

24Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. 25Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. 26Pamatę jį, einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti. 27Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ 28Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“. 29Jis atsakė: „Eik!“ Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. 30Bet pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ 31Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ 32Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo. 33Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ 34Perplaukę jie išlipo į krantą Genezarete.

Išgydymai Genezarete

(Mk 6,53-56)

35Pažinę Jėzų, tos vietos gyventojai išgarsino jį visoje apylinkėje. Žmonės sugabeno pas jį visus sergančius. 36Jie prašė jį leisti palytėti nors apsiausto apvadą. Ir kas tik palietė, pasveiko.

Currently Selected:

Mato 14: LBD-EKU

Highlight

Copy