Luko 9

Apaštalų išsiuntimas

(Mt 10,5-14; Mk 6,7-13)

1Sukvietęs Dvylika, Jėzus suteikė jiems galią ir valdžią visiems demonams tramdyti ir ligoms gydyti. 2Paskui išsiuntė Dievo karalystės skelbti ir ligonių gydyti. 3#Lk 10,4-11Jis pasakė jiems: „Nieko neimkite kelionei: nei lazdos, nei krepšio, nei duonos, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų palaidinių. 4Jei įeisite į kokius nors namus, pasilikite tenai. Iš ten ir keliaukite toliau. 5#Apd 13,51O kur tik žmonės jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto, nusikratykite nuo kojų dulkes kaip liudijimą prieš juos“. 6Taigi išėję jie traukė per aplinkinius kaimus, visur skelbdami gerąją naujieną bei gydydami.

Erodas apie Jėzų

(Mt 14,1-2; Mk 6,14-16)

7Tetrarchas Erodas išgirdo apie visus tuos įvykius ir nežinojo, ką manyti, nes vieni sakė: 8#Mt 16,14; Mk 8,28; Lk 9,19Jonas prisikėlęs iš numirusių, kiti: pasirodęs Elijas, dar kiti: prisikėlęs vienas senųjų pranašų. 9Erodas tarė: „Jonui aš nukirsdinau galvą; o kas yra šitas, apie kurį girdžiu pasakojant tokius dalykus?!“ Ir jis stengėsi susitikti Jėzų.

Duonos padauginimas

(Mt 14,13-21; Mk 6,30-44; Jn 6,1-13)

10Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. 11Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo.

12Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. 13Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. 14O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. 15Jie taip padarė ir visus susodino. 16Tuomet paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis jis pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. 17Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo pririnkta dvylika pintinių nulikusių gabaliukų.

Jėzaus dievystės išpažinimas

(Mt 16,13-20; Mk 8,27-30)

18Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai. Jis paklausė juos: „Kuo mane laiko žmonės?“ 19#Mt 14,1-2; Mk 6,14-15; Lk 9,7-8Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, treti sako: prisikėlęs vienas senųjų pranašų“. 20Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ #Jn 6,68-69Petras atsakė: „Dievo Mesiju“. 21Jėzus sudraudė juos, įsakydamas niekam to nepasakoti.

Jėzus apie savo mirtį

(Mt 16,21; Mk 8,31)

22Jis dar pridūrė, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir trečią dieną prisikeltų.

Sekimas Jėzumi

(Mt 16,24-27; 10,33; Mk 8,34-38)

23Jėzus pasakė visiems: #Mt 10,38; Lk 14,27„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi. 24#Mt 10,39; Lk 17,33; Jn 12,25Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. 25Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?! 26Jei kas gėdysis manęs ir mano žodžių, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, kai ateis su savąja bei Tėvo ir šventųjų angelų šlove. 27Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčiųjų neragaus mirties, kol neišvys Dievo karalystės“.

Jėzaus atsimainymas

(Mt 17,1-9; Mk 9,2-10)

28 # 2 Pt 1,17-18 Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. 29Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. 30Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. 31Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus gyvenimo pabaigą, būsiančią Jeruzalėje.

32Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. 33Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. 34Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. 35O iš debesies aidėjo balsas: #Iz 42,1; Mt 3,17; 12,18; Mk 1,11; Lk 3,22„Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ 36Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą.

Berniuko išgydymas

(Mt 17,14-18; Mk 9,14-27)

37Kitą dieną, jiems besileidžiant nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia. 38Ir štai vienas vyras iš minios ėmė šaukti: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų: tai vienturtis. 39Kai dvasia jį pačiumpa, jis staiga ima rėkti, o dvasia tąso jį, jog tas net putoja. Ji tik vargais negalais atstoja nuo jo, kone užkankindama. 40Aš prašiau tavo mokinius išvaryti dvasią, bet jie neįstengė“. 41Tada Jėzus atsakė: „O netikinti ir sugedusi gimine! Kiek ilgai man reikės su jumis pasilikti ir jus kęsti?! Atvesk čia sūnų“. 42Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir pradėjo tąsyti. Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. 43Ir visi neteko žado dėl Dievo didybės.

Jėzus vėl apie savo mirtį

(Mt 17,22; Mk 9,30-32)

Visiems stebintis Jėzaus darbais, jis prabilo į mokinius: 44„Įsidėmėkite gerai mano žodžius: Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas“. 45Jie nesuprato šios kalbos; jos reikšmė liko jiems paslėpta taip, kad jos nesuvoktų#9,45 Arba: „kad jie jos nesuvokė“.. O jie bijojo klausti Jėzų apie tą dalyką.

Kas didžiausias?

(Mt 18,1-5; Mk 9,33-37; Jn 13,20)

46 # Lk 22,24 Tarp mokinių kilo ginčas, kuris jų didžiausias. 47Įžvelgęs jų širdies mintis, Jėzus pasišaukė vaiką, pasistatė šalia savęs 48ir tarė: „Kas priima šį vaiką dėl manęs, priima mane, o #Mt 10,40; Lk 10,16; Jn 13,20kas mane priima, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas tarp jūsų mažiausias, tas yra didis“.

Jėzaus vardo galia

(Mk 9,38-40)

49Tada atsiliepė Jonas: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarantį demonus. Mes jam draudėme tai daryti, nes jis nevaikščioja kartu su mumis“. 50Jėzus atsakė: „Nedrauskite! Kas ne prieš jus, tas už jus!“

Nesvetingas kaimas

51Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę. 52Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną Samarijos kaimą paruošti, kur jam apsistoti. 53Bet kaimo gyventojai nesutiko jo priimti, nes jis keliavo Jeruzalės link. 54Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime #2 Kar 1,9-16ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ 55Bet jis atsisukęs sudraudė juos#9,55 Kai kuriuose rankr. įterpiama: „Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti“.. 56Jie pasuko į kitą kaimą.

Pašaukimo sunkumai

(Mt 8,18-22)

57Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!“ 58Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“. 59Kitam žmogui jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti“. 60Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ 61Dar vienas tarė: #1 Kar 19,20„Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais“. 62Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“.

Currently Selected:

Luko 9: LBD-KAN

Highlight

Copy