Jono 11

Lozoriaus prikėlimas

1Buvo vienas ligonis – Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno #Lk 10,38-39Marija ir jos sesuo Morta. 2Marija buvo toji pati moteris, kuri #Jn 12,3patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. 3Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ 4Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“.

5Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. 6Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, 7ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ 8Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ 9Jėzus tarė:

„Argi ne dvylika valandų turi diena?!

Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa,

nes mato šio pasaulio šviesą.

10O kas vaikščioja naktį, suklumpa,

nes jam trūksta šviesos“.

11Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti“. 12Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks“. 13Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. 14Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. 15Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį“. 16Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

17Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. 18O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. 19Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. 20Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. 21Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos“. 23Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ 24Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis“. 25Jėzus jai tarė:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.

Kas tiki mane,

nors ir numirtų, bus gyvas.

26Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,

neragaus mirties per amžius.

Ar tai tiki?“

27Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį“.

28Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave“. 29Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. 30O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. 31Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. 32O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“. 33Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs 34paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk“. 35Jėzus pravirko. 36Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ 37O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

38Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs“. 40Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ 41Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo:

„Tėve, dėkoju tau,

kad mane išklausei.

42Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai.

Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų,

kad jie įtikėtų,

jog tu esi mane siuntęs“.

43Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ 44Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“.

Nusprendžiama Jėzų nužudyti

45Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. 46Bet kai kurie nuėjo pas fariziejus ir pranešė jiems, ką Jėzus padaręs. 47Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. 48Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“. 49Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote 50ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“. 51Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, 52ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. 53Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti.

54Todėl Jėzus daugiau nebevaikščiojo viešai tarp žydų, bet pasitraukė iš ten į vietovę dykumos pakraštyje, į miestelį, vadinamą Efraimu. Ten jis ir apsistojo kartu su mokiniais.

Artinasi Velykos

55Artinosi žydų Velykos#11,55 ST – Pascha.. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. 56Jie ieškojo Jėzaus ir, stoviniuodami šventykloje, kalbėjosi: „Kaip jūs manote? Nejaugi jis nebeateis į iškilmes?!“ 57Mat aukštieji kunigai ir fariziejai išleido įsakymą, kad žinantys praneštų, kur jis esąs, kad būtų galima jį suimti.

Currently Selected:

Jono 11: LBD-KAN

Highlight

Copy