Pradžios knyga 37

1Jokūbas apsigyveno Kanaano šalyje, kur jo tėvas buvo ateivis.

2Tokia yra Jokūbo istorija. Juozapas, būdamas septyniolikos metų, ganė su savo broliais avis; vaikinas gyveno su savo tėvo žmonų Bilhos ir Zilpos sūnumis. Juozapas pranešdavo tėvui, kai jie ką pikta kalbėdavo.

3Izraelis mylėjo Juozapą labiau už kitus savo sūnus, nes jis gimė jam sulaukus žilos senatvės. Tėvas jam padarė margą apdarą.

4Jo broliai, pastebėję, kad jų tėvas Juozapą myli labiau už visus brolius, neapkentė jo ir nesugyveno su juo.

5Kartą Juozapas sapnavo sapną ir jį papasakojo savo broliams. Tada jie ėmė dar labiau jo nekęsti.

6Jis jiems tarė: „Pasiklausykite mano sapno:

7štai mes rišome pėdus laukuose; mano pėdas atsistojo ir stovėjo tiesus, o jūsų pėdai sustojo aplinkui ir nusilenkė prieš mano pėdą.“

8Broliai jam atsakė: „Bene būsi mūsų karalius? O gal mus valdysi?“ Ir jie dar labiau jo neapkentė dėl jo sapnų ir jo kalbų.

9Jis sapnavo dar kitą sapną ir papasakojo savo broliams: „Sapnavau dar vieną sapną, kad saulė, mėnulis ir vienuolika žvaigždžių lenkėsi prieš mane.“

10Kai jis papasakojo tą sapną savo tėvui ir savo broliams, tėvas jį subarė: „Koks čia sapnas?! Nejaugi aš, tavo motina ir broliai ateisime ir nusilenksime iki žemės prieš tave?“

11Jo broliai pavydėjo jam, bet tėvas įsidėmėjo tuos žodžius.

12Kartą jo broliai ganė tėvo avis prie Sichemo.

13Tėvas tarė Juozapui: „Ar tavo broliai negano prie Sichemo? Eikš, aš tave pasiųsiu pas juos!“ Jis atsiliepė: „Aš čia!“

14„Eik, pažiūrėk, kaip tavo broliams ten sekasi, ir parėjęs pranešk man.“ Taigi tėvas išsiuntė Juozapą iš Hebrono slėnio į Sichemą.

15Vienas vyras sutiko Juozapą, beklaidžiojantį lauke, ir paklausė: „Ko ieškai?“

16Jis atsakė: „Ieškau savo brolių. Pasakyk man, kur jie gano?“

17Tas vyras atsakė: „Jie išėjo iš čia. Nugirdau juos kalbant: „Eikime į Dotaną.“ Juozapas ėjo paskui savo brolius ir rado juos Dotane.

18Jie, iš tolo pamatę jį ateinant, slapta susimokė jį nužudyti.

19Jie sakė vienas kitam: „Štai ateina sapnuotojas!

20Dabar užmuškime jį, įmeskime į duobę ir sakykime: „Plėšrus žvėris jį suėdė“; tada pamatysime, kas bus iš jo sapnų!“

21Bet Rubenas, tai išgirdęs, išgelbėjo jį iš jų rankų, sakydamas: „Nežudykime jo.

22Nepraliekite kraujo! Įmeskite jį į šitą dykumoje esančią duobę, bet nesutepkite savo rankų!“ Jis taip kalbėjo, norėdamas jį išgelbėti iš jų rankų ir sugrąžinti tėvui.

23Juozapui atėjus pas brolius, jie nutraukė nuo jo margąjį apdarą, kuriuo jis vilkėjo,

24ir, sugriebę jį, įmetė į duobę, kurioje nebuvo vandens.

25Tada jie susėdo valgyti. Staiga jie pamatė izmaelitų karavaną, ateinantį iš Gileado, ir jų kupranugarius, nešančius kvepalų, balzamo ir miros. Jie traukė į Egiptą.

26Judas tarė savo broliams: „Ką laimėsime, užmušę savo brolį ir nuslėpę jo kraują?

27Parduokime jį izmaelitams ir nesutepkime savo rankų. Juk jis mūsų brolis, mūsų kūnas!“ Broliai paklaũsė jo.

28Einant pro šalį Midjano pirkliams, jie, ištraukę Juozapą iš duobės, pardavė izmaelitams už dvidešimt sidabrinių; tie nusivedė Juozapą į Egiptą.

29Rubenas, sugrįžęs prie duobės ir pamatęs, kad Juozapo nebėra, perplėšė savo drabužius.

30Sugrįžęs pas brolius, tarė: „Vaiko nebėra! Kur aš eisiu?!“

31Jie paėmė Juozapo apdarą ir, papjovę ožį, tą apdarą pamirkė jo kraujyje,

32ir pasiuntė jį tėvui, sakydami: „Štai ką radome. Pažiūrėk, ar tai ne tavo sūnaus apdaras?“

33Pažinęs jį, tėvas tarė: „Tai mano sūnaus apdaras! Plėšrus žvėris jį suėdė! Juozapas tikrai sudraskytas!“

34Jokūbas persiplėšė drabužius, užsivilko ašutinę ir daugelį dienų gedėjo savo sūnaus.

35Visi jo sūnūs ir dukterys guodė jį, tačiau jis nesidavė guodžiamas ir tarė: „Aš gedėdamas nueisiu į mirusiųjų buveinę pas savo sūnų.“ Taip jį apraudojo jo tėvas.

36Tuo metu midjaniečiai Egipte pardavė jį Potifarui, faraono rūmų valdininkui, sargybos viršininkui.

Currently Selected:

Pradžios knyga 37: KBV

Highlight

Copy