Apreiškimas 7:9-17

Paskui aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ Tuomet vienas iš vyresniųjų ėmė man kalbėti: „Kas tokie yra ir iš kur atėjo tie, apsivilkę baltais drabužiais?“ Aš jam atsakiau: „Mano viešpatie, tu žinai“. Jis man tarė: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi priešais Dievo sostą ir tarnauja jam dieną naktį jo šventykloje, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę. Jie nebealks, nebetrokš, nebekepins jų saulė nė jokia kaitra, nes Avinėlis, kuris stovi priešais sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandens šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių“.

Apreiškimas 7:9-17