Patarlės 16:17-33

Dorų žmonių kelias vengia pikta; kas atsargiai žengia savo keliu, tas išsaugo gyvastį. Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę. Geriau būti kukliam tarp vargšų negu dalytis grobiu su išdidžiais žmonėmis. Kas supranta dalyką, kurio mokosi, tas puikiai gyvens, o kas pasitiki VIEŠPAČIU, tas bus laimingas. Kas išmintingos širdies, tas laikomas protingu žmogumi, o patraukli kalba – papildomas laimėjimas. Išmintis ją turinčiam yra gyvenimo šaltinis, o kvailieji išmoksta gyventi tik kvailumu. Išmintingo žmogaus širdis teikia kalbai lakumo ir stiprina žodžių patrauklumą. Taiklūs žodžiai – kaip medaus korys, saldus gomuriui ir sveikas kūnui. Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį. Triūsiančio noras triūsia už jį, nes jį verčia jo alkis. Niekšas stengiasi padaryti žalos kitiems, o jo kalba – svilinanti ugnis. Piktas žmogus sukelia vaidus, o liežuvautojas perskiria artimus draugus. Piktos valios žmogus suvilioja savo kaimyną ir nuveda jį negeru keliu. Kas merkia akį, tas tikriausiai slapta rengia niekšybę; kas čiaupia lūpas, tas yra sugalvojęs pikta. Žili plaukai – garbės vainikas, laimėtas doru gyvenimu. Geriau būti kantriu žmogumi negu galiūnu; suvaldyti save geriau negu užkariauti miestą. Burtai metami į sterblę, bet nuosprendis priklauso nuo VIEŠPATIES.

Patarlės 16:17-33