Romiečiams 3:19-31

O mes žinome, jog tai, ką sako Įstatymas, jis sako tiems, kurie pavaldūs Įstatymui, kad visos burnos užsičiauptų ir visas pasaulis pasirodytų kaltas prieš Dievą, nes Įstatymo darbais jo akivaizdoje nebus nuteisintas nė vienas žmogus. Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę. Bet dabar be Įstatymo pasireiškė Dievo teisumas, paliudytas Įstatymo ir Pranašų. Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems. Nėra jokio skirtumo, nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. Jis norėjo parodyti savo teisingumą tuo, kad nenubaudė už nuodėmes, padarytas anksčiau, dieviškojo kantrumo laikais, ir norėjo parodyti savo teisingumą dabarties metu, pasirodydamas esąs teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų. Kur tada pagrindas girtis? Jis atmestas. Kokiu įstatymu? Darbų? Ne, tikėjimo įstatymu. Mes įsitikinę, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų. Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?! Taip, ir pagonių, nes tėra vienas Dievas, kuris per tikėjimą nuteisins apipjaustytus žydus ir per tikėjimą nuteisins neapipjaustytus pagonis. O gal tikėjimu mes panaikiname Įstatymą? Nieku būdu! Priešingai, mes Įstatymą patvirtiname.