Psalmynas 73:16-26

Nors mėginau suprasti, vis tiek tai man atrodė beviltiška užduotis, kol neįėjau į Dievo šventovę; tik įėjęs suvokiau, kas nutiks nedorėliams. Iš tikrųjų tu užvedi juos ant slidaus šlaito ir tu pastumi į žūtį. Kaip staiga jie tampa nelaimingi! Siaubo apimti, jie visiškai išnyksta. Kaip sapną po pabudimo, VIEŠPATIE, tu paniekini tuos vaiduoklius. Kadangi mano širdis buvo apkartusi, o jausmai užgauti, buvau kvailas ir nesupratau, būdamas lyg keturkojis tavo Artume. Todėl būsiu su tavimi visada. Tu laikai mane už dešinės rankos, vedi mane savo mokymu ir galop priimsi mane į garbę. Ką kitą turiu danguje? Kadangi turiu tave, ko dar trokščiau žemėje? Nors mano kūnas trapus ir širdis silpsta, Dievas yra mano širdies Uola ir mano dalis per amžius.