Psalmynas 22:1-21

Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai? Kodėl tu toks tolimas, toli nuo mano maldos, nuo mano dejonės šauksmo? Mano Dieve, šaukiuosi dieną, bet tu neatsakai, ir naktį, bet nerandu ramybės. O juk tu – Šventasis, tavo sostas – Izraelio šlovės giesmės! Tavimi mūsų protėviai rėmėsi; jie pasitikėjo, ir tu juos gelbėjai, tavęs šaukėsi ir buvo išgelbėti, tavimi pasitikėjo ir nenusivylė. Bet aš kirminas, o ne žmogus, vienų išjuoktas, o kitų paniekintas. Visi, kas mane mato, tyčiojasi iš manęs ir šaipydamiesi kraipo galvas: „Pasitikėjo VIEŠPAČIU, tad tegelbsti jį, teišvaduoja, jeigu juo gėrisi!“ Tu išvedei mane iš įsčių, saugojai mane prie motinos krūtinės. Tavo rūpesčiui buvau patikėtas nuo gimimo, nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas. Nesitolink nuo manęs, nes man sunku, ir nėra, kas man padėtų! Mano priešai apstoja mane lyg jaučiai, stiprūs Bašano jaučiai apgula mane; jie atveria plačiai į mane savo žiomenis lyg plėšrūs ir riaumojantys liūtai. Esu lyg ant žemės išlietas vanduo; visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė išdžiūvusi lyg molio šukė, liežuvis limpa prie gomurio. Tu guldai mane į mirties dulkes. Šunys mane apgula iš visų pusių, nedorėlių gauja mane apspinta; jie žeidžia man rankas ir kojas; galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Mano priešai spokso į mane ir džiaugiasi, dalijasi tarpusavyje mano drabužius ir meta kauliukus dėl mano apdaro. Bet tu, VIEŠPATIE, nesitolink nuo manęs! Mano stiprybe, skubėk man padėti! Gelbėk mane nuo kalavijo, mano brangią gyvastį iš šunies letenų!