Šlovink VIEŠPATĮ, mano siela!
VIEŠPATIE, mano Dieve, tu be galo didis!
Apsisiautęs garbe ir didybe,
apsigaubęs šviesa lyg drabužiu,
tu ištempei dangų lyg palapinės dangą
ir padėjai savo buveinės sijas viršum vandenų.
Iš debesų tu daraisi vežimą
ir keliauji audros sparnais.
Vėjus tu imi savo pasiuntiniais,
žaibų liepsnas – savo tarnais.
Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų,
ir ji ten stovės amžinai.
Vandenynu tarsi drabužiu ją apklojai,
o vandenys tįsojo viršum kalnų.
Kai vandenims tu pagrūmojai, jie bėgo,
traukėsi pasigirdus tavo griausmo balsui,
kalnams iškylant, slėniams įdumbant,
į vietą, kurią jiems paskyrei.
Tu nubrėžei ribą ir peržengti ją uždraudei,
kad žemės vėl neapsemtų.
Tu liepi šaltiniams sruventi slėniuose
ir upėms tekėti tarp kalvų.
Jie duoda vandens miško žvėrims,
laukiniai asilai ten malšina troškulį.
Pakrantėse padangių paukščiai kraunasi lizdus
ir čiulba ant medžių šakų.
Tu laistai kalnus iš savo aukštos buveinės,
ir žemė kupina tavo palaimos.
Tu želdai žolę galvijams,
ir augalus žmonių reikalams,
kad jie augintųsi maisto iš žemės
ir vyno, kuris linksmina žmogaus širdį,
ir alyvmedžių aliejaus, nuo kurio švyti veidai,
ir duonos, kuri stiprina gyvastį.
Gausiai laistomi VIEŠPATIES medžiai
ir Libano kedrai, jo paties pasodinti.
Paukščiai sukasi juose gūžtas,
gandras medyje kraunasi lizdą.
Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,
uolos – slėptuvės olų barsukams.
Tu padarei mėnulį mėnesiams žymėti,
o saulė žino, kada jai nusileisti.
Tu siunti tamsą, ir ateina naktis;
tuomet sujunda visi miško gyvūnai.
Liūtukai riaumoja grobio,
ieškodamiesi maisto iš Dievo.
Saulei užtekėjus, jie pasitraukia
miegoti savo guoliuose,
o žmogus eina prie darbo
ir triūsia iki vakaro.
Biblijos programėlė
Biblijos programėlė vaikams
