Patarlės 26:1-16

Kaip sniegas vasarą ar lietus pjūties metu, taip nepageidautina garbė kvailiui. Kaip žvirblis skrajoja, o kregždė nardo, taip ir neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį. Botagas – arkliui, kamanos – asilui, o lazda – kvailių nugarai! Neatsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad netaptumei į jį panašus. Atsakyk kvailiui pagal jo kvailumą, kad jis netaptų išmintingas savo akyse. Žmogus, kuris siunčia žinią per kvailį, pjauna savo koją ir daro sau nuostolį. Patarlė kvailio lūpose kliba kaip šlubio kojos. Duoti kvailiui garbės vietą yra tas pat, kas įrišti akmenuką į svaidyklę. Patarlė kvailio lūpose kliba kaip erškėčio šaka girtuoklio rankoje. Samdyti kvailį ar girtuoklį yra tas pat, kas kalaviju žeisti praeivius. Kaip šuo vėl grįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystę. Ar esi matęs žmogų, kuris tariasi esąs išmintingas? Iš kvailio galima daugiau tikėtis negu iš jo. „Plėšrūnas ant kelio! – sako tinginys. – Liūtas lauke!“ Durys sukinėjasi ant savo vyrių, o tinginys – savo lovoje. Tinginys kiša ranką į dubenį, bet per daug pavargęs, kad pakeltų ją prie burnos. Tinginys tariasi esąs išmintingesnis už septynis žmones, duodančius gerą patarimą.