Patarlės 20:16-30

Paimk drabužį laidavusio už atėjūną, ir pasilaikyk jį kaip užstatą, nes jis laidavo už svetimšalę. Duona, gauta per apgaulę, saldi, bet vėliau burna taps pilna žvyro. Užmojai subręsta per pasitarimus; kariauk protingai apsvarstydamas. Kas nuolat išduoda paslaptis, tas liežuvautojas; todėl nebendrauk su tuščiu plepiu. Kas keikia savo tėvą ir motiną, to žibintas užges visiškoje tamsoje. Nuosavybė, greitai įgyta pradžioje, galų gale nebus palaiminta. Nesakyk: „Aš atlyginsiu už pikta!“ Pasitikėk VIEŠPAČIU, ir jis tau padės. Skirtingi svarsčiai pasibjaurėtini VIEŠPAČIUI, nesąžiningos svarstyklės yra negeros. VIEŠPATS veda žmogaus žingsnius; tad kaip žmogus gali suvokti savo kelią? Įklius į spąstus tas, kas neapgalvotai sako: „Pašventinta!“ – paskui ima gailėtis, davęs tokį įžadą. Išmintingas karalius išsijoja nedorėlius ir kulia juos kuliamuoju ratu. Žmogaus gyvybės alsavimas – VIEŠPATIES žibintas, apreiškiantis visas jo būties gelmes. Gerumas ir ištikimybė apsaugo karalių, o jo sostas palaikomas teisumo. Jaunuolių papuošalas – jėga, o seneliai gerbiami dėl jų žilų galvų. Mėlynės ir žaizdos yra užmokestis už pikta, žmogaus gelmes siekiantys smūgiai.