Patarlės 18:1-24

Uždaras žmogus rūpinasi tik savo įnoriais ir niekina kiekvieną sveikos nuovokos žmogų. Kvailas žmogus trokšta ne suprasti, o tik pareikšti savo nuomonę. Atėjus nedorumui, ateina ir panieka, o su negarbe ir nemalonė. Žodžiai iš žmogaus lūpų – gilus vanduo, o išminties šaltinis – tekanti srovė. Negera būti šališkam nedoro žmogaus atžvilgiu ir teisme skriausti nekaltą žmogų. Kvailio žodžiai veda į ginčą, o jo kalba šaukiasi nuplakimo. Kvailio burna – jo pražūtis, o jo lūpos – spąstai jo gyvasčiai. Liežuvautojo žodžiai – tarsi skanėstai; jie pasiekia pačią vidurių gelmę. Žmogus, kuris dirba atsipalaidavęs, yra tikras kenkėjo brolis. VIEŠPATIES vardas – tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus. Turtuolio lobis – jo įtvirtintas miestas; jo vaizduotėje tai tarsi aukšta siena. Prieš žūtį žmogaus širdis puikuojasi, o prieš garbę eina nusižeminimas. Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius ir kvaila, ir užgaulu. Gaji dvasia palaiko žmogų ligoje, o kai dvasia suserga, kas gali ją pagydyti? Protinga širdis įgyja išmanymo, ir išmintingųjų ausis jo budriai ieško. Žmogaus dovana atidaro duris ir praskina kelią pas didžiūnus. Kas pirmas kreipiasi į teismą, tas atrodo teisus, kol neateina ir nebūna apklaustas jo priešininkas. Burtų metimas išsprendžia bylas ir nulemia ginčą tarp galingųjų. Įžeistą brolį sunkiau laimėti negu stiprų miestą, o jo priešiškumas – kaip tvirtovės užkarda. Žmogus sotinasi iš savo lūpų vaisių; jis turi būti patenkintas savo lūpų derliumi. Mirtis ir gyvenimas – liežuvio galioje, ir kas su juo sutaria, tas valgys jo vaisius. Žmogus, kuris randa gerą žmoną, randa laimę ir gauna malonę iš VIEŠPATIES. Vargdienis turi kalbėti kaip maldautojas, o turtuolis atsakinėja šiurkščiai. Žmogus turi bičiulių, kurie jį pražudo, o tikras draugas jam artimesnis už brolį.