Patarlės 14:1-18

Patarlės 14:1-18 LBD-EKU

Išmintinga moteris statosi namus, o kvaila savuosius nugriauna savo rankomis. Kas dorai elgiasi, tas garbina VIEŠPATĮ, o kas eina suktais keliais, tas jį niekina. Kvailojo burnoje – lazda jo nugarai, o teisaus žmogaus lūpos jį apsaugo. Kur nėra jaučių, ten tuščios ėdžios; gausi pjūtis ten, kur stiprus jautis. Sąžiningas liudytojas nemeluoja, o melagingas alsuoja melais. Pašaipūnas mėgina būti sumanus, bet negali, o žmogus, kuris suvokia, lengvai įgyja išmanymo. Laikykis atokiai nuo kvailo žmogaus, nes iš jo neišmoksi išmintingai kalbėti. Gudraus žmogaus išmintis padeda jam protingai elgtis, o bukapročio kvailumas klaidina jį. Kvailiai tyčiojasi iš aukos už nuodėmę, o dori žmonės patiria Dievo malonę. Vien širdis pažįsta savo kartumą, ir joks pašalietis negali dalytis jos džiaugsmu. Nedorėlių namai sunaikinami, o teisiųjų palapinė klesti. Žmogui jo kelias gali atrodyti teisingas, bet galų gale jis nuveda į mirtį. Net kai žmogus juokiasi, jam gali skaudėti širdį, o džiaugsmas gali baigtis širdgėla. Suktos širdies žmogus gauna, ką užsitarnauja savo elgesiu, o dosnus žmogus pjauna savo gerus darbus. Neišmanėlis tiki viskuo, ką girdi, o gudrus žmogus apsvarsto savo žingsnius. Išmintingas žmogus būna atsargus ir vengia pikta, o kvailas negali susilaikyti ir būna neatsargus. Kas ūmus, tas kvailai pasielgia, o sukčius nekenčiamas. Neišmanėlių papuošalas – kvailumas, o gudrieji apsivainikuoja išmanymu.