Patarlės 12:15-28

Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo. Kvailas žmogus tuojau parodo pyktį, o gudrus nutyli užgaulę. Kas kalba tiesą, tas sąžiningai liudija, o melagingas liudytojas kalba apgaulingai. Neapgalvoti žodžiai – kaip kalavijo smūgiai, o išmintingųjų liežuvis gydo. Teisingos lūpos išlieka amžinai, o melagingas liežuvis – tik akimirką. Širdyse tų, kurie rengia pikta, slypi apgaulė, o duodančių taikingą patarimą – džiaugsmas. Teisaus žmogaus neištinka jokia žala, o nedorėliai būna priblokšti nelaimių. Melagingos lūpos pasibjaurėtinos VIEŠPAČIUI, o kas ištikimai elgiasi, tas jam patinka. Gudrus žmogus slepia savo išmanymą, o kvailojo širdis skelbia savo kvailumą. Darbščioji ranka valdo, o tingiąją reikia versti dirbti. Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina. Teisusis duoda gerą patarimą savo artimui, o nedorėlių kelias klaidina. Tingus žmogus niekada nekepa sumedžiotos mėsos, o darbštus žmogus turi brangių turtų. Teisumo takas veda į gyvenimą; žengiant jo taku nėra mirties.