Nehemijo 1:4-11

Išgirdęs šiuos žodžius atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui. Aš meldžiausi: „O VIEŠPATIE, dangaus Dieve, didingasis ir šiurpą keliantis Dieve, tu laikaisi Sandoros ir ištikimos meilės su tais, kurie tave myli ir laikosi tavo įsakymų. Tebūna atidi tavo ausis ir atviros tavo akys, kad išgirstum savo tarno maldą, kurią dabar siunčiu tavo Artume dieną naktį už tavo tarnus, Izraelio tautą, išpažindamas nuodėmes, kurias mes, izraelitai, esame tau padarę. Ir aš, ir mano tėvo namai esame tau nusidėję. Sunkiai įžeidėme tave, nesilaikydami tavo įsakymų, įstatų ir įsakų, kuriuos tu įsakei savo tarnui Mozei. Bet maldauju atsiminti pažadą, kurį davei per Mozę tardamas: ‘Jeigu būsite neištikimi, aš išblaškysiu jus tautose, bet jeigu sugrįšite pas mane ir laikysitės mano įsakymų juos vykdydami, nors jūsų išblaškytieji būtų prie pačių dangaus skliauto pakraščių, aš surinksiu juos ten ir parvesiu į vietą, kurią esu išsirinkęs buveine savo vardui’. Jie – tavo tarnai ir tavo tauta, kurią tu atpirkai savo didžia galybe ir galinga ranka. O Viešpatie! Tebūna tavo ausis atidi savo tarno maldai ir maldai tavo tarnų, kurie su džiugesiu garbina tavo vardą. Maldauju suteikti sėkmę šiandien tavo tarnui, nuteikti tą žmogų būti jam maloningą!“ (Tuo metu aš buvau karaliaus taurininkas.)