Tuo tarpu karalius Erodas išgirdo apie Jėzų, nes garsas apie jį plačiai sklido, ir žmonės kalbėjo: „Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių, ir todėl jame veikia stebuklingos jėgos“. Kiti tvirtino: „Jis – Elijas!“ Dar kiti sakė: „Jis pranašas, kaip ir kiti pranašai“. Tai išgirdęs, Erodas nutarė: „Jonas, kuriam nukirsdinau galvą, – tai jis prisikėlė!“
Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį sukaustytą kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: „Nevalia tau gyventi su brolio žmona“. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti, tačiau negalėjo, nes Erodas Jono bijojo, žinodamas jį esant teisų ir šventą vyrą, ir todėl jį saugojo. Girdėdamas Joną kalbant, jis jausdavosi neramus, tačiau mielai jo klausydavosi.
Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė ten įėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: „Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu“. Ir jis prisiekė: „Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!“ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: „Ko prašyti?“ O ši tarė: „Jono Krikštytojo galvos!“ Toji, skubiai atbėgusi pas karalių, ėmė prašyti: „Noriu, kad man tuojau duotum dubenyje Jono Krikštytojo galvą“.
Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikos ir dėl svečių nesiryžo atšaukti jai duoto pažado. Jis tuoj pat pasiuntė budelį ir įsakė jam atnešti Jono galvą. Šis nuėjęs nukirto Jonui kalėjime galvą ir atnešęs ją dubenyje padavė mergaitei, o mergaitė atidavė ją savo motinai. Tai išgirdę, Jono mokiniai atėjo, pasiėmė jo kūną ir palaidojo kape.