Mato 5:1-16

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys; jie bus paguosti. Palaiminti romieji; jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo; jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji; jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo; jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise buvo persekiojami ir pranašai.“ „Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.