Mato 12:1-14

Anuo metu šabo dieną Jėzus ėjo per javų lauką. Jo mokiniai buvo išalkę, tad ėmė skintis varpų ir valgyti. Tai pamatę, fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama“. Jis atsakė: „Ar neskaitėte, ką darė Dovydas ir jo palydovai, būdami alkani? Kaip jie nuėjo į Dievo Namus ir valgė padėtinės duonos, nors nevalia buvo jos valgyti nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams. Arba gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta? Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla! Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų. Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats“. Iš ten išėjęs, jis atėjo į jų sinagogą. Čia buvo žmogus padžiūvusia ranka. Jie paklausė Jėzų (kad galėtų apkaltinti): „Ar leistina šabo dieną gydyti?“ Jis atsakė: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną“. Tuomet tarė žmogui: „Ištiesk ranką!“ Tas ištiesė, ir ji tapo sveika kaip ir antroji. Išėję fariziejai susimokė Jėzų pražudyti.