Raudų 4:1-22

א Kaip nublanko auksas, kaip pakito aukso grynuolis! Kaip išmėtyti guli šventieji akmenys kiekviename gatvės kampe! ב Brangieji Siono vaikai, kadaise vertingi kaip grynas auksas, dabar laikomi moliniais indais, puodžiaus rankų darbu! ג Net šakalai duoda spenį žįsti savo jaunikliams, bet duktė, mano tauta, tapo žiauri, panaši į dykumos stručius. ד Kūdikiui liežuvis limpa prie gomurio nuo troškulio; maži vaikai prašo duonos, bet niekas nė kąsnelio jiems neduoda. ה Valgiusieji skanėstus guli išbadėję gatvėse; išaugintieji purpuro drabužiuose laikosi prie šiukšlyno. ו Kaltė dukters, mano tautos, buvo didesnė už Sodomos nuodėmę. O ji buvo sugriauta vienu akimirksniu, nepakėlus prieš ją rankos. ז Jos nazyrai buvo tyresni už sniegą, baltesni už pieną; jų kūnai rausvesni už koralą, safyro spalvos. ח Dabar jų veidai juodesni už suodžius, gatvėse jie nebepažįstami. Jų oda susiraukšlėjusi ant kaulų, išdžiūvusi kaip medis. ט Geriau žūti nuo kalavijo negu nuo bado. Išsenka jų gyvastis tarsi sužeistųjų, stokojant laukų derliaus. י Geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus; jie tapo joms maistu, kai duktė, mano tauta, buvo sunaikinta. כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį, išliejo visą degantį įniršį ir Sione užkūrė ugnį, surijusią jo pamatus. ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai, nei kas nors iš pasaulio gyventojų, kad engėjas ar priešas įsiveržtų pro Jeruzalės vartus. מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių ir dėl jos kunigų nusižengimų, praliejusių joje teisiųjų kraują. נ Aklai jie klajojo gatvėmis taip susitepę krauju, kad žmonės negalėjo paliesti nė jų drabužių. ס „Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. – Šalin! Šalin! Nelieskite!“ Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais, nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“ פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė ir į juos daugiau neatsižvelgs. Jie nerodė pagarbos kunigams nei malonės seniūnams. ע Akis pražiūrėjome vis laukdami pagalbos, bet veltui. Laukte laukėme tautos, kuri negalėjo mūsų išgelbėti. צ Mūsų žingsniai buvo sekami, nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti. Artinosi mūsų galas. Mūsų dienos buvo suskaitytos, tikrai mums buvo atėjęs galas. ק Mus persekiojantieji buvo greitesni už padangių erelius. Jie vijosi mus per kalnus, dykumoje mūsų tykojo. ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis, buvo pagautas jų spąstais, o mes apie jį sakėme: „Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų“. ש Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie, gyvenanti Uco šalyje! Bet ir tau ateis taurė, tu pasigersi ir apsinuoginsi. ת Tavo kaltė, Siono dukterie, išpirkta, tavęs tremtyje jis daugiau nebelaikys. Bet už tavo kaltę, Edomo dukterie, jis nubaus tave, parodys tavo nuodėmes.