Raudų 3:19-33

ז Atminti savo skausmą ir klajones man – metėlė ir tulžis! Aš apie tai nuolat galvoju, ir prislėgta mano dvasia. Bet viltis sugrįžta atsiminus, ח kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka, gailestingumo jam niekada nepristinga. Kas rytą jie nauji; didelė tavo ištikimybė! „VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltis“. ט Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško. Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES. Gera žmogui jaunystėje nešti jungą. י Tesėdi jis vienas tyloje, kai jungas jam sunkus. Teliečia dulkes lūpomis; rasi dar yra vilties. Teatsuka žandą mušančiam, tesisotina užgaule. כ Juk Viešpats neatmeta amžinai. Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili dėl savo ištikimosios meilės gausybės. Juk tyčia žmogaus jis nei plaka, nei liūdina.