Raudų 3:1-66

א Aš esu žmogus, matęs skausmą nuo Dievo pykčio lazdos. Jis varė mane vis giliau ir giliau į tamsybes be jokios šviesos. Tik prieš mane jis vis kelia ir kelia ranką visą dieną. ב Jis sunešiojo mano kūną ir odą, sutrupino man kaulus. Jis apgulė ir apsupo mane kartėliu ir vargais. Jis apgyvendino mane tamsybėse kaip tuos, kurie seniai numirė. ג Jis aptvėrė mane siena, kad neištrūkčiau, prislėgė mane sunkiomis grandinėmis. Nors aš šaukiuosi ir maldauju, jis užgožia mano maldą. Jis aptvėrė mano kelius tašytais akmenimis, iškraipė mano takus. ד Man jis – tykojanti meška, sėlinantis liūtas. Jis nutempė mane nuo mano kelio ir sudraskė, paliko mane priblokštą. Jis įtempė savo lanką ir pavertė mane savo strėlių taikiniu. ה Jis paleido strėles iš savo lanko, ir jos giliai susmigo į mano kūną. Pajuoka tapau visai savo tautai, jie visą dieną dainomis tyčiojasi iš manęs. Jis pripildė mane kartybių, pasotino metėlėmis. ו Jis nubrūžino man dantis žvyru, privertė mane gūžtis pelenuose. Mano gyvenimas neteko ramybės, aš užmiršau, kas yra laimė. Tariau sau: „Praėjo mano garbė ir visa, ko tikėjausi iš VIEŠPATIES“. ז Atminti savo skausmą ir klajones man – metėlė ir tulžis! Aš apie tai nuolat galvoju, ir prislėgta mano dvasia. Bet viltis sugrįžta atsiminus, ח kad ištikimoji VIEŠPATIES meilė niekada neišsenka, gailestingumo jam niekada nepristinga. Kas rytą jie nauji; didelė tavo ištikimybė! „VIEŠPATS yra mano dalia, – sakau sau, – todėl į jį dėsiu viltis“. ט Geras yra VIEŠPATS tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško. Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš VIEŠPATIES. Gera žmogui jaunystėje nešti jungą. י Tesėdi jis vienas tyloje, kai jungas jam sunkus. Teliečia dulkes lūpomis; rasi dar yra vilties. Teatsuka žandą mušančiam, tesisotina užgaule. כ Juk Viešpats neatmeta amžinai. Juk jei jis ir plaka, tai ir vėl pasigaili dėl savo ištikimosios meilės gausybės. Juk tyčia žmogaus jis nei plaka, nei liūdina. ל Kai visi krašto belaisviai trypiami kojomis, kai žmogaus teisės paminamos Aukščiausiojo akivaizdoje, kai sprendžiant bylą skriaudžiamas žmogus, – nejau to Viešpats nemato? מ Kieno įsakas buvo kada nors įvykdytas, jei Viešpats nebuvo to norėjęs? Argi ne iš Aukščiausiojo lūpų ateina tai, ką atneša nelaimės ir laimė? Tad kodėl žmogus, kol gyvas, skundžiasi dėl bausmės už savo nuodėmes? נ Ištirkime ir patikrinkime savo kelius, grįžkime pas VIEŠPATĮ! Pakelkime savo rankas ir širdis į Dievą danguje! Mes nusikaltome ir maištavome, ir tu neatleidai. ס Tu apsidengei įniršiu ir persekiojai mus, žudei ir nepasigailėjai. Tu prisidengei debesimi, kad jokia malda neprasiskverbtų. Tu padarei mus atmatomis ir šiukšlėmis tarp tautų. פ Visi mūsų priešai žiojasi prieš mus. Siaubas ir duobė – mūsų dalia, nuniokojimas ir sunaikinimas. Mano akys plūsta ašarų upėmis dėl savo tautos pražūties. ע Mano akys plūs ašaromis be perstojo, be paguodos, kolei VIEŠPATS nepažvelgs iš dangaus ir nepamatys. Mano akys kankina mane dėl likimo visų dukterų mano mieste. צ Mano priešai be jokios priežasties sugavo mane kilpa kaip paukštį. Jie įstūmė mane gyvą į duobę, užvertė ant manęs akmenis. Vandenys tvino man virš galvos, ir aš tariau: „Man galas!“ ק Šaukiausi tavo vardo, VIEŠPATIE, iš duobės gelmių. Tu girdėjai mano šauksmą: „Tenebūna kurčia tavo ausis mano pagalbos šauksmui!“ Tu atėjai man pagalbon, kai aš tavęs šaukiausi, ir tarei: „Nebijok!“ ר Tu gynei mano reikalą, Viešpatie, išpirkai mano gyvastį. Tu, VIEŠPATIE, matei padarytą neteisybę, tad apgink mano teises! Tu matai visą jų kerštingumą, visus jų kėslus prieš mane. ח Tu, VIEŠPATIE, girdėjai jų užgaules, visus jų kėslus prieš mane, mano priešų kalbas ir užmačias visą dieną prieš mane. Pasižiūrėk! Ar jie sėdi, ar stovi, aš esu jų patyčių daina. ת VIEŠPATIE, atmokėk jiems, paisydamas jų rankų darbų! Tejaučia jie širdgėlą, tebūna jiems tavo prakeikimas! Su įniršiu persekiok juos ir išnaikink po VIEŠPATIES dangumi!