א O kokia vieniša dabar sostinė,
kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!
Kadaise didinga tarp tautų,
dabar ji lyg našlė!
Kadaise šalių valdovė,
dabar ji tapo verge!
ב Karčiai ji verkia nakčia,
ašaros vilgo jos skruostus.
Tarp visų jos meilužių nėra
kas ją paguostų.
Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja
ir tapo jos priešais.
ג Judo tauta išėjo į tremtį
vargti ir sunkiai vergauti.
Gyvendama išblaškyta tautose
ji poilsiui vietos neranda.
Visi jos persekiotojai ją nusivijo
kenčiančią.
ד Keliai į Sioną liūdi,
nes nėra kam eiti į šventes.
Visi jos vartai išgriauti,
jos kunigai dejuoja.
Visos jos mergaitės sielvartauja,
karti jos dalia.
ה Jos engėjai dabar šeimininkauja,
jos priešai puikiai gyvena,
nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu
už jos nusikaltimų daugybę.
Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę
engėjų varomi.
ו Išėjo iš Siono dukters
visa jos didybė.
Jos didžiūnai tarsi elniai,
nerandantys sau ganyklos,
vos galėjo paeiti
persekiotojų priekyje.
ז Jeruzalė atsimena visus brangumynus,
priklausiusius jai senovėje,
jos skausmo ir klajonių dienomis.
Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,
nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,
engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.
ח Jeruzalė sunkiai nusidėjo,
todėl virto pajuoka.
Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,
nes pamatė jos gėdą.
Net ji pati vaitoja,
negali į save pažiūrėti.
ט Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,
apie savo ateitį ji nepagalvojo.
Jos kritimas buvo baisus,
ir nebuvo, kas ją paguostų.
„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,
nes priešas puikuojasi!“
י Engėjas ištiesė ranką į visa,
kas jai brangu.
Ji net matė į jos Šventyklą
įeinant pagonis,
kuriems tu uždraudei
įeiti į savo bendriją.
כ Visi jos žmonės dejuoja
ieškodami duonos.
Jie maino savo brangumynus į valgį
gyvybei palaikyti.
„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,
kaip aš suniekinta!
ל Jums taip niekada tenebūna!
Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite,
ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas,
kuris ištiko mane,
kai VIEŠPATS man kirto
savo degančio pykčio dieną?
מ Jis iš aukštybių pasiuntė ugnį
giliai į mano kaulus.
Mano kojoms paspendė pinkles,
parvertė mane.
Paliko mane apstulbusią,
kenčiančią visą laiką.
נ Mano nusikaltimai į jungą buvo surišti,
jo rankos supinti.
Uždėtas man ant kaklo
jis sekina mano jėgas.
Viešpats atidavė mane į rankas,
kurioms nepajėgiu priešintis.
ס Visus galiūnus, kuriuos turėjau,
VIEŠPATS atmetė.
Jis pašaukė prieš mane kariuomenę
mano jaunų vyrų sunaikinti.
Viešpats traiškė mergelę, Judo dukterį,
vynuogę vynuogių spaudykloje.
ע Dėl šių dalykų aš verkiu,
mano akys plūsta ašaromis.
Toli nuo manęs, kas galėtų paguosti
ir atgaivinti mano dvasią.
Mano vaikai bejėgiai,
nes priešas nugalėjo“.
פ Sionas grąžo rankas,
bet jį paguosti nėra kam.
VIEŠPATS pašaukė Jokūbo
kaimynus tapti jam priešais.
Tarp jų Jeruzalė virto
nešvariu skuduru.
צ „VIEŠPATS teisus,
nes aš maištavau prieš jo žodį.
Betgi klausykitės, visos tautos!
Pasižiūrėkite į mano skausmą!
Mano jaunuolės ir jaunuoliai
išėjo į nelaisvę.
ק Šaukiausi savo meilužių,
bet jie mane apvylė.
Mano kunigai ir seniūnai
žuvo mieste
ieškodami valgyti,
norėdami išlikti gyvi.
ר Pasižiūrėk, VIEŠPATIE, kaip man skaudu!
Aš visa sukrėsta,
širdis blaškosi krūtinėje,
nes labai maištavau.
Lauke mirtį neša kalavijas,
viduje – maras.
ש Kai jie girdėjo mane dejuojančią,
nebuvo kam manęs paguosti.
Visi mano priešai girdėjo apie mano nelaimę
ir džiaugiasi, nes tu tai padarei.
Siųsk tą dieną, kurią kadaise paskelbei;
tebūna jiems kaip man.
ת Teiškyla tavo akivaizdon visas jų nedorumas!
Pasielk su jais,
kaip pasielgei su manimi
dėl visų mano nusikaltimų,
nes aš dejuodama gyvenu,
serga mano širdis“.