Jobo 31
31
Teisumo įrodinėjimas
1Sudariau sandorą su savo akimis,
kad gašliai nežvelgsiu į mergelę.
2Kokia dalis skirta Dievo iš aukštai,
koks paveldas – Visagalio iš aukštybių?
3Argi neskirta pražūtis neteisiajam
ir nelaimė darančiam pikta?
4Nejau Dievas nemato mano kelio
ir neskaičiuoja visų mano žingsnių?
5Jeigu ėjau drauge su melu,
ir mano kojos skubinosi į apgaulę,
6tepasveria mane teisingomis svarstyklėmis
ir tesužino Dievas apie mano dorumą!
7Jei mano žingsniai nuklydo nuo kelio
ar mano širdis nusekė paskui mano akis,
ar kokia dėmė sutepė man rankas,
8tebūna leista man sėti,
o kitas tevalgo derlių.
Tebūna iš šaknų išrauti mano pasėliai!
9Jei mano širdis buvo moters paviliota
ar tykojau prie kaimyno durų,
10mano žmona tesuka kitam girnas,
tegula su ja kiti,
11nes tai būtų buvęs ištvirkavimas,
teisėjų baudžiama kaltė.
12Tai būtų buvusi ugnis,
naikinanti iki Prapulties vietos;
ji sudegintų iki šaknų visą mano derlių.
13Jeigu būčiau atmetęs savo vergo ar vergės bylą,
kai jie apskundė mane,
14ką turėčiau daryti, kai Dievas pakyla teisti?
Kai jis šaukia atsiskaityti, ką turėčiau jam atsakyti?
15Argi tas, kuris padarė mane įsčiose, nepadarė ir jų?
Argi ne tas pats Dievas sukūrė mus įsčiose?
16Jeigu buvau nejautrus vargšų reikalams
ar įstūmiau našlę į neviltį,
17ar valgiau vienas pats savo kąsnį,
nesidalydamas juo su našlaičiu,
18nors našlaitį nuo pat jaunystės auklėjau kaip tėvas
ir našlės reikalais nuo vaikystės rūpinausi,
19jeigu mačiau ką nors mirštantį iš skurdo
ar nuskurdusį žmogų, neturintį kuo užsikloti,
20o jo sąnariai manęs nelaimino
ir jis nesišildė mano avių vilnomis,
21jeigu pakėliau ranką prieš našlaitį, žinodamas,
kad įtakingas teisme,
22tai teišnyra man mentikaulis iš peties,
tenulūžta man ranka virš alkūnės!
23Juk aš bijojau, kad Dievas gali ištikti mane nelaime,
ir aš negalėsiu atsilaikyti prieš jo didybę.
24Jeigu dėjau viltis į auksą,
sakydamas tauriajam auksui: ‘Tu mano apsauga’, –
25ar didžiavausi, kad mano turtai dideli,
kad savo rankomis daug įsigijau,
26ar žvelgiau į šviečiančią saulę
bei mėnulį, savo didybėje traukiantį padangėmis,
27ir mano širdis buvo slaptai susiviliojusi,
o ranka siuntė jiems pagarbų bučinį#31,27 T. y. atlikta gamtos garbinimo apeiga.,
28tai irgi būtų teistinas nusižengimas,
nes būčiau atmetęs Dievą aukštybėse.
29Jeigu džiaugiausi savo priešo žūtimi
ar džiūgavau jį nelaimei ištikus,
30tai juk neleidau savo lūpoms nusidėti
ir prakeikimu linkėti jam mirties.
31Argi mano palapinės vyrai nesistebėjo:
‘Kas nėra buvęs pamaitintas mėsa!’
32Ateivis nepraleido nakties lauke,
keleiviui buvo atviros mano durys.
33Jeigu nuslėpiau savo nusižengimus kaip Adomas,
tai laikiau savo kaltę giliai krūtinėje,
34nes būčiau bijojęs minios šauksmo,
ir gentainių panieka būtų kėlusi man tokį siaubą,
kad būčiau tylėjęs ir nėjęs pro duris!
35O, kad kas nors mane išklausytų!
Štai ir viskas! Teatsako man Visagalis!
O, kad mano kaltintojas surašytų savo kaltinimą!
36Nešiočiausi jį ant peties,
užsidėčiau jį kaip vainiką,
37dėl visų savo žingsnių duočiau jam apyskaitą,
prisiartinčiau prie jo pakelta galva.
38Jeigu mano dirvos manimi nusiskundė,
o jos vagos verkė drauge,
39jeigu valgiau jų derliaus, bet neužmokėjau
ir žemdirbius nuskriaudžiau,
40teauga ten erškėčiai vietoj kviečių,
piktžolės vietoj miežių!“
Taip baigiasi Jobo žodžiai.
Šiuo metu pasirinkta:
Jobo 31: LBD-EKU
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.