Jobo 14
14
1Žmogus, gimęs iš moters,
gyvena trumpai, bet turi daug vargo,
2pražysta kaip gėlė ir nuvysta,
praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.
3Vis dėlto į tokį įsmeigi savo akis
ir kvieti teistis su tavimi!
4Kas gali padaryti švarų daiktą iš nešvaraus?
Niekas negali.
5Iš tikrųjų jo dienos suskaitytos,
tu žinai jo mėnesių skaičių
ir nustatei ribas, kurių peržengti jis negali.
6Nusigręžk nuo jo, kad jis pailsėtų,
kol tarsi samdinys baigs dienos darbą!
7Juk medis turi vilties:
nukirstas jis vėl ataugs,
ir atžalų jam netrūks.
8Nors jo šaknys žemėje pasensta,
ir jo kelmas trūnija dulkėse,
9vandens kvapo paliestas
jis atžels ir išskleis šakas kaip sodinukas.
10Bet kai žmogus miršta, jis tampa bejėgis;
kai mirtingasis atsikvepia paskutinį kartą,
kur jis tada?
11Kaip vanduo išgaruoja iš ežero,
kaip upė nusenka ir išdžiūsta,
12taip žmogus atgula ir daugiau nebesikelia.
Jis pabus tik kai dangaus nebebus;
tik tada jis bus pažadintas iš miego.
13O, kad paslėptum mane Šeole,
apsaugotum, kol praeis tavo įniršis,
nustatytum laiką ir atmintum mane!
14Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?
Per visas savo sunkios tarnybos dienas laukčiau,
kol ateis kas manęs paleisti.
15Tu pašauktumei, o aš tau atsakyčiau,
ir tu ilgėtumeisi savo rankų kūrinio.
16Juk tada mano žingsnių nebeskaičiuotum,
nebekreiptum akių į mano nuodėmę.
17Mano nusižengimas būtų užantspauduotas maiše,
tu uždengtumei mano kaltę.
18Deja! Kaip kalnas ilgainiui suyra ir sutrupa,
kaip uola pajuda iš savo vietos,
19kaip vanduo išgraužia akmenis,
kaip staigi liūtis išplauna dirvos žemę,
taip tu sunaikini žmogaus viltį.
20Įveiki jį amžinai, ir jis miršta,
pakeiti jo veidą ir išsiunti.
21Jo vaikai pasiekia garbę, o jis to nežino;
jie išgėdinti, o jis to nepastebi.
22Tik savo paties kūno skausmą jis jaučia
ir tik savęs gedi“.
Šiuo metu pasirinkta:
Jobo 14: LBD-EKU
Paryškinti
Dalintis
Kopijuoti
Norite, kad paryškinimai būtų įrašyti visuose jūsų įrenginiuose? Prisijunkite arba registruokitės
Lithuanian Bible © Bible Society of Lithuania, 2012.