Buvo vienas fariziejus, vardu Nikodemas, žydų didžiūnas. Jis atėjo nakčia ir kreipėsi į Jėzų: „Rabi, mes suprantame, kad esi atėjęs nuo Dievo kaip Mokytojas, nes niekas negalėtų padaryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo“. Jėzus atsakė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
jei kas neatgims iš aukštybės,
negalės regėti Dievo karalystės“.
Nikodemas paklausė: „Bet kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ Jėzus atsakė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
kas negims iš vandens ir Dvasios,
neįeis į Dievo karalystę.
Kas gimė iš kūno, yra kūnas,
o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia.
Nesistebėk, jog pasakiau:
jums reikia atgimti iš aukštybės.
Vėjas pučia, kur nori;
jo ošimą girdi,
bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.
Taip esti ir su kiekvienu,
kuris gimė iš Dvasios“.
Nikodemas atsiliepė: „Kaip tai gali būti?“ Jėzus jam atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nesupranti?
Iš tiesų, iš tiesų sakau tau:
mes kalbame, ką žinome,
ir liudijame, ką matėme,
tik jūs nepriimate mūsų liudijimo.
Jei netikite, man kalbant apie žemės dalykus,
tai kaipgi tikėsite,
jei kalbėsiu jums apie dangiškuosius?
Niekas nėra pakilęs į dangų,
kaip tik Žmogaus Sūnus,
kuris nužengė iš dangaus.
Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį,
taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus,
kad kiekvienas, kuris jį tiki,
turėtų amžinąjį gyvenimą“.
Dievas taip pamilo pasaulį,
jog atidavė savo viengimį Sūnų,
kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų,
bet turėtų amžinąjį gyvenimą.