Jeremijo 5:1-19

Paklajokite Jeruzalės gatvėmis, žvalgykitės ir stebėkite! Ieškokite jos aikštėse! Ar rasite žmogų, bent vieną žmogų, vykdantį teisingumą ir ieškantį teisybės, idant galėčiau jai atleisti? – sako VIEŠPATS. – Nors jie ir sakytų: ‘Kaip gyvas VIEŠPATS!’ – jų priesaika būtų kreiva“. VIEŠPATIE, argi tavo akys neieško teisybės? Tu juos plakei, bet skausmo jie nejautė, tu juos beveik sunaikinai, bet jie nesileido mokomi. Jie tapo kietesni už uolą ir sugrįžti atsisakė. Tariau sau: „Jie – tik varguoliai; užtat ir elgiasi paikai, kad nežino VIEŠPATIES kelio nei savo Dievo teisingumo. Geriau pas didžiūnus eisiu, jiems kalbėsiu, nes jie žino VIEŠPATIES kelią ir savo Dievo teisingumą“. Tačiau ir tie visi iki vieno buvo sulaužę jungą ir nutraukę ryšius. Todėl miškų liūtas juos plėšo, tyrų vilkas juos pjauna, ir leopardas sėlina aplink jų miestus ir visus, kurie tik iš jų išeina, sudrasko į gabalus. Gausūs buvo jų nusikaltimai, nesuskaičiuojami jų atsimetimai. „Kodėl turėčiau visa tai tau atleisti? Tavo vaikai mane paliko ir prisiekinėjo stabais, nors jie ne Dievas. Pasotinau juos, bet jie svetimavo, į kekšės namus grūdosi. Eržilai jie, nusipenėję ir gašlūs; kiekvienas žvengia dėl savo artimo žmonos. Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. – Kaip tokiai tautai nekeršyti?“ Kopkite į jos vynmedžių lysves atšlaitėse ir nuniokiokite jas! Tik nesunaikinkite visiškai! Nugenėkite nukarusias šakas, nes jos nepriklauso VIEŠPAČIUI. „Ak, su manimi abeji elgėsi labai neištikimai – ir Izraelio, ir Judo namai“, – tai VIEŠPATIES žodis. Jie VIEŠPATIES išsigynė, sakydami: „Jo nė būti nėra! Neištiks mūsų jokia nelaimė, nematysime nei kalavijo, nei bado. Pranašai tik vėjų vaikosi; jų kalba – ne žodis iš Dievo. Teištinka jų grasinimai juos pačius!“ Todėl taip kalba VIEŠPATS, Galybių Dievas: „Kadangi jie tai pareiškė, štai paversiu savo žodžius tavo lūpose ugnimi. Ši tauta – malkų krūva, kurią suris ugnis! Žiūrėkit! Aš pakeliu prieš jus tautą iš toli, Izraelio namai! – tai VIEŠPATIES žodis. – Tvirtą tautą, ilgaamžę tautą, tautą, kurios kalbos nemoki ir nesupranti, ką jie sako. Jų strėlinės – kaip atviros kapų duobės, visi jie – šaunūs kovotojai. Jie suris tavo pjūtį ir maistą, tavo sūnus ir dukteris, tavo avis ir galvijus, tavo vynmedžius ir figmedžius. Kalaviju jie sutriuškins ir įtvirtintus miestus, kuriais tu pasitiki. Tačiau net tomis dienomis, – tai VIEŠPATIES žodis, – visiškai jūsų nesunaikinsiu. Kai jie klaus: ‘Kodėl gi VIEŠPATS, mūsų Dievas, taip pasielgė su mumis?’ – atsakysi: ‘Kaip jūs mane palikote ir svetimiems dievams tarnavote savo krašte, taip dabar tarnaukite svetimiems dievams ne savo krašte’.