Jeremijo 31:1-9

„Tuo metu, – tai VIEŠPATIES žodis, – aš būsiu visų Izraelio šeimų Dievas, ir jos bus mano tauta“. Taip kalba VIEŠPATS: „Tauta, išlikusi nuo kalavijo, rado malonę dykumoje“. Kai Izraelis ieškojo ramybės, iš tolo man pasirodė VIEŠPATS: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile. Vėl tave atstatysiu; mergele, Izraelio tauta, tu būsi atstatyta! Vėl išsipuošusi, būgneliais nešina, žengsi ir šoksi linksmuolių ratelyje. Vėl veisi vynuogynus Samarijos kalnuose; sodintojai gardžiuosis jų vaisiais. Taip! Diena ateis, kai sargai ant Efraimo aukštumų šauks: ‘Kelkitės! Eikime į Sioną, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą’“. Taip kalba VIEŠPATS: „Džiaugdamiesi giedokite Jokūbui, valiuokite pirmajai tarp tautų! Skelbkite, garbindami ir sakydami: ‘Savo tautą, Izraelio likutį, išgelbėjo VIEŠPATS!’ Štai parvesiu juos iš šiaurės krašto, surinksiu iš žemės pakraščių. Tarp jų – akli ir raiši, moterys su vaikais ir gimdyvės; visi drauge sugrįš kaip didi bendrija! Verkdami jie eis namo, bet aš vesiu juos guosdamas. Vesiu juos prie tekančių upokšnių lygiu keliu, kad niekas neklupinėtų, nes aš esu Izraelio tėvas, o Efraimas – mano pirmagimis.