Jeremijo 3:6-25

Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! Aš maniau: ‘Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane’. Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė. Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi“, – tai VIEŠPATIES žodis. VIEŠPATS sako man: „Maištingoji Izraelio karalystė ne tokia kalta, kaip neištikimoji Judo karalystė. Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark: ‘Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, – tai VIEŠPATIES žodis, – nebūsiu tau piktas, nes esu maloningas, – tai VIEŠPATIES žodis, – neapykantos amžinai aš nejaučiu. Tik prisipažink, kad esi kalta, nes prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, maištavai, savo palankumą švaistei svetimiems dievams po bet kokiu kupliu medžiu ir mano balso klausyti nenorėjai’“, – tai VIEŠPATIES žodis. „Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, – tai VIEŠPATIES žodis, – nes aš esu jūsų Viešpats. Paimsiu jus po vieną iš miesto, po du iš kilties ir atvesiu į Sioną. Ten duosiu jums ganytojų pagal savo širdį; jie ganys jus išmintingai ir protingai. Kai tapsite gausūs ir būsite vaisingi krašte, – tai VIEŠPATIES žodis, – tomis dienomis žmonės daugiau nebesakys: ‘VIEŠPATIES Sandoros Skrynia!’ Į galvą niekam ji nebeateis, niekas jos nebeminės, nepasiges ir naujos nebedarys. Tuo metu Jeruzalė bus vadinama ‘VIEŠPATIES sostu’; visos tautos ten susirinks, kad pašlovintų VIEŠPATIES vardą Jeruzalėje. Savo nedorų širdžių potraukiams jos daugiau nebepasiduos. Tomis dienomis Judo namai susijungs su Izraelio namais, ir abeji drauge ateis iš šiaurės šalies į kraštą, kurį jūsų tėvams daviau kaip paveldą. Tuomet sau maniau, kaip būtų smagu įsūnyti tave kaip vaiką, duoti tau malonų kraštą, gražiausią palikimą tarp tautų! Vadintum mane: ‘Mano Tėve!’ – maniau, ir nuo manęs nenusigręžtum. Tačiau kaip moteris dėl meilužio darosi neištikima, taip tu buvai man neištikima, Izraelio tauta“, – tai VIEŠPATIES žodis. Girdėti balsas nuo plikų aukštumų! Maldaujantis Izraelio vaikų verksmas, nes jie paklydo, eidami keliais, ir pamiršo VIEŠPATĮ, savo Dievą. „Sugrįžkite, maištingieji vaikai, aš pagydysiu jūsų atsimetimą“. „Mes čia! Dabar einame pas tave, nes tu esi VIEŠPATS, mūsų Dievas! Išties apgaulė – kalvose, klegesys – aukštumose! Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio išganymas. Toji Gėda nuo mūsų jaunų dienų rijo visa, ką pelnė mūsų tėvai: avis ir galvijus, sūnus ir dukteris. Mes gėdą pasiklojome ir nešlove apsiklojome, nes VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, nusidėdavome nuo pat jaunystės iki šios dienos ir mes, ir mūsų tėvai; neklausėme VIEŠPATIES, mūsų Dievo, balso“.