Jeremijo 10:17-25

Susidėk ryšulį ir palik kraštą, apgultasis mieste! Juk taip kalba VIEŠPATS: „Štai šį kartą gyventojus tikrai išblokšiu iš krašto, taip prislėgsiu, kad jie pajus!“ Vargas man! Aš žuvęs! Mano žaizda nepagydoma. O aš tariau: „Tai tik liga; aš galiu ją ištverti“. Mano palapinė nusiaubta, visos jos virvės nutrauktos. Mano vaikai paliko mane, jų nebėra; niekas mano palapinės nebestatys, nėra, kas išskleistų mano palapinės dangas. Ganytojai buvo kvaili, neieškojo VIEŠPATIES, todėl ir nelydėjo jų sėkmė, o visos jų kaimenės buvo išvaikytos. Klausykis! Girdėti ūžesys! Artėja iš šiaurės baisus sąmyšis, kad paverstų Judo miestus tyrais, šakalų landyne. Aš žinau, VIEŠPATIE, kad ne žmogus sau kelią lemia. Žmogus negali nei pasirinkti gyvenimo kelio, nei savo žingsnius gyvenime pakreipti. Pataisyk mus, VIEŠPATIE, tačiau su saiku, ne su pykčiu, idant niekais mūsų nepaverstum. Savo pyktį išliek ant tautų, kurios tavęs nepripažįsta, ir ant tų karalijų, kurios tavo vardo nesišaukia. Juk jos surijo Jokūbą, sunaikino jį, nuniokojo jo sodybas!