Jeremijo 10:1-16

Klausykite žodžio, kurį VIEŠPATS pasakė apie jus, Izraelio namai! Taip kalba VIEŠPATS: „Nemėgdžiokite tautų elgesio, nenuogąstaukite dėl ženklų dangaus skliaute, nors dėl jų tautos ir nuogąstauja. Ką tautos tiki, tai gryna apgaulė, nes stabas – tik rąstigalis iš miško medžio, išskobtas meistro skaptuku, papuoštas auksu ar sidabru, prikaltas plaktuku ir vinimis, kad nenugriūtų. It paukščių baidyklės melionų darže, jie negali kalbėti. Juos reikia nešioti, nes patys jie nepaeina. Nebijokite jų, nes jie negali nei žalos padaryti, nei naudos atnešti“. Tokio kaip tu, VIEŠPATIE, kito nėra! Didingas tu, didinga tavo vardo galybė! Kas gali tavęs nebijoti, tautų Karaliau? Tai pridera tau, nes tarp visų išminčių tautose, visų tautų valdose, tokio kaip tu, kito nėra! Visi kaip vienas jie be žado ir be jausmo; tad ką jie gali išmokti iš medinių stabų? Jie – iš Taršišo atvežtas, plaktuku kalstytas sidabras ir auksas iš Ufazo! Jie – meistro išmonė ir auksakalio rankų darbas. Violetinis ir purpurinis jų apdaras. Visi ligi vieno jie – nagingų amatininkų dirbiniai. VIEŠPATS – tikrai Dievas, jis – gyvasis Dievas, amžinasis Karalius. Nuo jo pykčio dreba žemė, jo apmaudo nepajėgia pakelti tautos. Taip sakysite jiems: „Dievai, kurie nei dangaus, nei žemės nesukūrė, pradings nuo žemės ir iš po dangaus skliauto!“ Jis sukūrė žemę savo galybe, padėjo pasaulio pamatus savo išmintimi, išskleidė dangaus skliautą savo išmone. Kai sugriaudžia jo balsas, šniokščia vandenys dangaus skliaute. Jis atpučia debesis nuo žemės pakraščių, padaro tviskančius žaibus lietui, išleidžia viesulus iš aptvarų. Kiekvienas žmogus – kvailas, nesupratingas; sau pačiam gėdą daro auksakalys savo stabais, nes nuliejo apgaulę, be gyvybės alsavimo. Jie niekam tikę, vien juoko verti. Atėjus jų bausmės metui, išnyks kaip nebuvę. Nepanaši į juos Jokūbo dalis; jis – visa ko kūrėjas, Izraelis – jo paveldo gentis, o jo vardas – Galybių VIEŠPATS.