Ateikite pas mane ir rūpestingai klausykitės,
kad turėtumėte gyvenimą.
Aš sudarysiu su jumis amžinąją Sandorą,
remdamasis savo ištikimąja meile Dovydui.
Štai padariau jį liudytoju tautoms,
vadu ir tautų valdovu.
Ir tu pašauksi tautą, kurios nepažinai,
o tautos, kurios tavęs nepažino, bėgs pas tave
dėl VIEŠPATIES, tavo Dievo,
ir dėl Izraelio Šventojo,
kuris tau suteikė tokią garbę.
Ieškokite VIEŠPATIES, kai galima jį rasti,
šaukitės jo, kai jis arti.
Tepalieka nedorėlis savo kelią
ir nusidėjėlis – savo kėslus!
Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų,
pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.
„Juk mano mintys – ne jūsų mintys,
o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai VIEŠPATIES žodis. –
Kaip aukštas dangus viršum žemės,
taip mano keliai viršija jūsų kelius
ir mano mintys – jūsų mintis.
Kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus
ir negrįžta atgalios,
kol nepalaisto žemės,
kad joje dygtų ir želtų augalai,
kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam,
taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos,
nesugrįš pas mane bergždžias,
bet įvykdys tai, ko trokštu,
ir atliks, kam buvo siųstas“.