Izaijo 40:12-25

Kas savo kaušu paseikėjo marių vandenis, kas sprindžiu pamatavo dangaus skliautą? Kas saiku atseikėjo žemės dulkes, kas svarstyklėmis pasvėrė kalnus ir svertuvu – kalvas? Kas gali pasakyti VIEŠPAČIUI, ką jam daryti, pamokyti jį ar duoti patarimą? Su kuo jis tariasi, kad žinotų, ką daryti? Kas išmokė jį teisingumo tako ir parodė jam išminties kelią? Štai tautos jam – lyg lašas kibire, lyg dulkės ant svarstyklių. Tolimosios salos sveria ne daugiau kaip krislai. Libano medžių neužtektų aukurui pakurti, nė jo gyvulių – deginamosioms aukoms. Visos tautos jo Artume – niekų niekas; jas Dievas laiko visiškai nieku! Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį jo paveikslą susikursite? Į stabų statulą, meistro nulietą, auksakalio paauksuotą ir sidabro grandinėlėmis apvedžiotą? Kas nuskurdęs, tas pasirinks nepuvų šilkmedį ir susiras nagingą meistrą, kad pastatytų nedūlų stabą. Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratote? Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai, jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui. Didžiūnus jis paverčia nieku, o žemės valdovus – tuščiu burbulu. Jie vos pasodinti, vos pasėti, jų kamienai vos žemėn įleido šaknis; jis kvėpteli ant jų, ir jie nudžiūva; viesulas juos nuneš kaip šapus. „Su kuo palyginsite mane? Su kuo sulyginsite mane?“ – sako Šventasis.