Sustodamas jis supurtė žemę, pažvelgdamas sudrebino tautas. Amžinieji kalnai skeldėjo, palei jo senuosius kelius įdubo pirmykštės kalvos. Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines, virpančias Midjano krašto palapinių dangas. Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE? Nejau tu įniršai ant upių ir įtūžai ant jūros, kai valdei savo žirgus, pergalingus karo vežimus? Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku, ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Sela. Tu upėmis vagojai žemę. Kalnai matydami tave drebėjo; pratrūko liūtis, suriaumojo jūrų bedugnė. Saulė iškėlė aukštai savo rankas, mėnulis sustojo savo didingoje buveinėje nuo tavo greitųjų strėlių šviesos, nuo tavo žaibuojančios ieties spindesio. Įniršęs žengei per žemę, įpykęs sutrypei tautas. Išėjai gelbėti savo tautos, gelbėti savo pateptojo. Sutriuškinai nedorųjų namų galvą, apnuogindamas juos nuo pamatų ligi stogo. Sela. Pervėrei jo paties strėlėmis jo karių galvas, kai jie ėjo kaip viesulas mūsų išblaškyti, džiūgavo, kad galės praryti besislapstančius vargšus. Savo žirgais ištrypei jūrą, išjudindamas galingus vandenis. Girdžiu ir drebu visu kūnu; išgirdus balsą, virpa mano lūpos. Suguro mano kaulai, netvirti tapo mano žingsniai. Vis dėlto ramiai laukiu dienos, kuri atneš nelaimę mus puolančiai tautai.
Skaityti Habakuko 3
Dalintis
Palyginti visas versijas: Habakuko 3:6-16
Išsisaugokite eilutes, skaitykite be interneto ryšio, žiūrėkite mokomuosius vaizdo įrašus ir daugiau!
„YouVersion“ naudoja slapukus, kad suasmenintų jūsų patyrimą. Naršydami mūsų internetinėje svetainėje, sutinkate su slapukų naudojimu, kaip tai yra aprašyta mūsų Privatumo politikoje
Pradžia
Biblija
Planai
Vaizdo įrašai