Sustodamas jis supurtė žemę, pažvelgdamas sudrebino tautas. Amžinieji kalnai skeldėjo, palei jo senuosius kelius įdubo pirmykštės kalvos. Mačiau nelaimės užpultas Kušano palapines, virpančias Midjano krašto palapinių dangas. Argi tu įširdai ant upių, VIEŠPATIE? Nejau tu įniršai ant upių ir įtūžai ant jūros, kai valdei savo žirgus, pergalingus karo vežimus? Švytravai iš dėklo ištrauktu lanku, ir tavo žodžio prisotintos buvo strėlės. Sela. Tu upėmis vagojai žemę. Kalnai matydami tave drebėjo; pratrūko liūtis, suriaumojo jūrų bedugnė. Saulė iškėlė aukštai savo rankas
Skaityti Habakuko 3
Dalintis
Palyginti visas versijas: Habakuko 3:6-10
Išsisaugokite eilutes, skaitykite be interneto ryšio, žiūrėkite mokomuosius vaizdo įrašus ir daugiau!
Pradžia
Biblija
Planai
Vaizdo įrašai