Pradžios 15:1-21

Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis“. Bet Abromas atsakė: „Viešpatie DIEVE, kas man iš tavo dovanų, nes aš lieku bevaikis ir mano namų įpėdinis yra damaskietis Eliezeras!“ Abromas pridūrė: „Palikuonio man nedavei, todėl vergas, gimęs mano namuose, bus mano įpėdinis“. Ir štai išgirdo jis VIEŠPATIES žodį: „Jis nebus tavo paveldėtojas. Tavo paveldėtojas gims iš tavęs paties“. Išvedęs jį laukan, tęsė: „Pažvelk į dangų ir suskaičiuok žvaigždes, jei gali jas suskaičiuoti“. Po to tarė: „Tokie gausūs bus tavo palikuonys“. Jis patikėjo VIEŠPAČIU, ir tai jam VIEŠPATS įskaitė teisumu. Tuomet jis tarė jam: „Aš esu VIEŠPATS, kuris išvedžiau tave iš chaldėjų Ūro, kad duočiau tau šį kraštą kaip paveldą“. – „Viešpatie DIEVE, – paklausė jis, – iš ko aš pažinsiu, kad jį paveldėsiu?“ Jis atsakė: „Parūpink man treigę telyčią, treigę ožką, treigį aviną, purplelį ir jauną balandį“. Jis visus juos parūpino, perkirto pusiau ir suguldė puses vieną priešais kitą. O paukščių pusiau neperkirto. Plėšrieji paukščiai leidosi ant skerdienos, bet Abromas juos nuvaikė. Saulei leidžiantis, Abromą apėmė didelis miegas ir apgaubė didelė, baisi tamsa. Tuomet VIEŠPATS tarė Abromui: „Tu turi žinoti, kad tavo palikuonys bus ateiviai ne savo krašte. Ten jie bus pavergti ir kentės priespaudą keturis šimtus metų. Bet tautą, kuriai jie vergaus, aš teisiu. Po to jie išeis su dideliu lobiu. Tu nueisi pas savo protėvius ramybėje ir būsi palaidotas sulaukęs žilos senatvės. O čia sugrįš jų ketvirta karta, nes amoritų nedorumo saikas dar neprisipildė“. Saulei nusileidus ir tamsai įsiviešpatavus, rūkstantis žarijų indas ir liepsnojantis deglas perėjo tarp anų skerdienos pusių. Tą dieną VIEŠPATS sudarė sandorą su Abromu, tardamas: „Tavo palikuonims duosiu šį kraštą nuo Egipto upės ligi didžiosios upės – Eufrato, – kraštą kainitų, kenazų, kedemiečių, hetitų, perizų, refajų, amoritų, kanaaniečių, girgašų ir jebusiečių“.