Mokytojo, Dovydo sūnaus, Jeruzalės karaliaus, žodžiai.
Miglų migla! – sako Mokytojas.
Miglų migla! Viskas migla!
Kokia nauda žmogui iš viso jo sunkaus triūso,
kuriuo jis triūsia po saule?
Viena karta nueina, kita ateina,
bet žemė amžinai lieka ta pati.
Saulė teka ir leidžiasi,
skubėdama į vietą, iš kurios pateka.
Vėjas pučia į pietus,
paskui sukasi šiaurės link.
Vis sukasi ir sukasi vėjas,
grįždamas į tą patį sukinį.
Visos upės nuolat teka į jūrą,
tačiau jūra niekada nebūna pilna.
Į vietą, iš kurios išteka,
upės vėl suteka.
Visi dalykai labiau varginantys,
negu žmogus gali pasakyti.
Akis žiūrėdama nepasisotina,
ausis klausydama neprisipildo.
Kas buvo, tas vėl bus;
kas įvyko, tai vėl įvyks.
Po saule nieko nėra nauja!
Kartais apie kokį nors dalyką sakoma:
„Žiūrėk, tai šis tas nauja!“
Betgi tas dalykas jau buvo
šimtmečiais prieš mus.
Kaip dabar neatmenama buvusių dalykų,
taip ateities dienomis būsiančių dalykų
neatmins vėliau gyvensiantys žmonės.
Aš, Mokytojas, buvau Izraelio karalius Jeruzalėje.
Visa širdimi atsidėjau išmintingai tyrinėti ir nagrinėti visa, kas vyksta po dangumi. Kokia varginanti užduotis, Dievo duota žmonėms spręsti! Mačiau visa, kas daroma po saule. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis.
Kas kreiva, tas negali būti ištiesinta;
ko trūksta, to negalima suskaičiuoti.
Tariau širdyje: „Štai įgijau daug išminties, daugiau už visus prieš mane gyvenusius Jeruzalėje. Mano širdis uoliai kaupė visokią išmintį ir išmanymą“. Tačiau kai ėmiau širdimi pažinti išminties bei išmanymo prigimtį ir kvailybę bei paikybę, supratau, kad ir tai – tik vėjų vaikymasis.
Biblijos programėlė
Biblijos programėlė vaikams
