Apaštalų darbai 7:23-47

Kai jis sulaukė keturiasdešimt metų, jam kilo mintis aplankyti savuosius brolius izraelitus. Kartą, pamatęs vieną skriaudžiamą tautietį, stojo ginti jo ir keršydamas užmušė egiptietį. Mozė tikėjosi, kad jo broliai suprasią, jog Dievas per jį suteiks jiems išgelbėjimą, bet jie šito nesuprato. Kitą dieną jis pasirodė tarp kelių susivaidijusių tautiečių ir mėgino juos sutaikyti, sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vieni kitus?’ Bet tasai, kuris buvo nuskriaudęs artimą, atstūmė jį, sakydamas: ‘Kas tave paskyrė mūsų valdovu ir teisėju? Gal rengiesi ir mane nužudyti, kaip vakar nužudei egiptietį?’ Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir tapo išeiviu Madiano krašte, o ten jam gimė du sūnūs. Po keturiasdešimt metų Sinajaus kalno dykumoje jam pasirodė angelas degančio erškėčių krūmo liepsnose. Tai pamatęs, Mozė nusistebėjo reginiu. Kai jis artinosi, norėdamas geriau įsižiūrėti, pasigirdo Viešpaties balsas: ‘Aš esu tavo tėvų Dievas, Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas’ . Tada Mozė ėmė drebėti ir nebedrįso toliau žiūrėti. O Viešpats jam tarė: ‘Nusiauk kojų apavą, nes toje vietoje, kur stovi, žemė yra šventa. Aš regėte regėjau savo tautos priespaudą Egipte ir, išgirdęs jos aimanavimus, nužengiau jos išvaduoti. Tad ateik čionai, aš ketinu tave pasiųsti į Egiptą’. Tad tą Mozę, kurio jie buvo išsižadėję, sakydami: ‘Kas tave paskyrė valdovu ir teisėju?’ – Dievas pasiuntė kaip valdovą ir išvaduotoją, globojamą angelo, kuris buvo pasirodęs jam erškėtyje. Jis išvedė juos, darydamas stebuklus ir ženklus Egipto žemėje, prie Raudonosios jūros ir per keturiasdešimt metų dykumoje. Tai šis Mozė yra pasakęs izraelitams: ‘Dievas pažadins iš jūsų brolių pranašą, panašiai kaip mane’ . Tai jis susirinkimo dieną tyruose tarpininkavo tarp angelo, kalbėjusio jam Sinajaus kalne, ir mūsų protėvių. Tai jis gavo mums skirtus gyvenimo žodžius. Deja, mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti. Jie atstūmė jį ir savo širdžių troškimus nukreipė į Egiptą. Jie tarė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kurie žygiuotų mūsų priekyje, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto’. Ir šitaip anomis dienomis jie pasidirbo veršį, ėmė aukoti stabui atnašą ir džiaugėsi savo rankų darbu. Tada Dievas nusigręžė nuo jų ir paliko jiems garbinti dangaus kareiviją, kaip parašyta Pranašų knygoje: Ar jūs, Izraelio namai, man atnešėte aukų bei atnašų, keturiasdešimt metų būdami tyruose? Ne! Jūs pasiėmėte Molocho padangtę ir dievo Refano žvaigždę – stabus, kuriuos pasidirbote garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono. Mūsų protėviai dykumoje turėjo liudijimo padangtę, įrengtą kalbėjusiojo Mozei nurodymu, kad padarytų ją pagal regėtą jos pavyzdį. Mūsų protėviai ją pasiėmė ir atsigabeno, kai Jozuė užėmė pagonių žemes. Dievas išstūmė pagonis, užleisdamas jų vietą mūsų tėvams iki pat Dovydo laikų. Šis susilaukė Dievo akyse malonės ir prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; ją ir pastatė Saliamonas.