Apaštalų darbai 22:1-29

„Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką nūnai pasakysiu sau apginti“. Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. O Paulius kalbėjo toliau: „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir griežtai pagal protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandien. Todėl iki mirties bausmės persekiojau šį Kelią, pančiodamas ir įkalindamas vyrus ir moteris. Tai gali paliudyti vyriausiasis kunigas ir seniūnų taryba. Iš jų buvau gavęs laišką broliams Damaske. Ir aš keliavau, pasiryžęs tenykščius supančioti ir atgabenti į Jeruzalę, kad jie būtų nubausti. Kai keliavau ir artinausi prie Damasko, apie vidurdienį staiga iš dangaus mane apsiautė stipri šviesa. Aš kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?!’ Aš paklausiau: ‘Kas esi, Viešpatie?’ Jis man atsakė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji’. Mano palydovai matė šviesą, bet negirdėjo man kalbančiojo balso. Aš dar paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ O Viešpats man tarė: ‘Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti’. Kadangi tos veriančios šviesos apakintas nieko nemačiau, tik palydovų už rankų vedamas aš pasiekiau Damaską. Toksai Ananijas, dievobaimingas, Įstatymui ištikimas žmogus, giriamas visų aplinkinių žydų, atėjęs stojo prieš mane ir tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau. O jis kalbėjo: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum jo balsą iš jo burnos, nes tu visiems žmonėms paliudysi, ką esi regėjęs ir girdėjęs. Tad ko lauki? Kelkis, priimk krikštą ir nusiplauk nuodėmes, šaukdamasis jo vardo!’ Vėliau, sugrįžęs į Jeruzalę ir melsdamasis šventykloje, aš patyriau dvasios pagavą. Išvydau Jėzų, ir jis pasakė: ‘Skubiai pasitrauk iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavojo liudijimo apie mane’. Aš atsiliepiau: ‘Viešpatie, juk jie žino, kad aš tavo tikinčiuosius sinagoga nuo sinagogos varydavau į kalėjimą ir plakdinau. O kai buvo pralietas tavo liudytojo Stepono kraujas, aš ten stovėjau pritardamas ir sergėjau jo žudikų drabužius’. Bet jis man pakartojo: ‘Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis’“. Jie klausėsi jo iki šitų žodžių, o čia ėmė garsiai rėkti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nepalikti jo gyvo!“ Jie klykė, mosavo drabužiais ir svaidė į orą smėlį. Tribūnas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir liepė tardyti plakant, kad išaiškėtų, kodėl žmonės prieš jį taip įsiutę. Kai jau buvo pririštas diržais, jis kreipėsi į šalia stovintį šimtininką: „Ar jums valia plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“ Tai išgirdęs, šimtininkas priėjo prie tribūno ir pareiškė: „Ką sumanei daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis!“ Tribūnas atėjęs paklausė: „Pasakyk man, ar tu Romos pilietis?“ Šis patvirtino: „Taip“. Tribūnas tarė: „Aš šitą pilietybę įsigijau už didelius pinigus“. Paulius atsiliepė: „O aš ją turiu nuo gimimo“. Bematant pasitraukė nuo jo tie, kurie turėjo jį tardyti. Sužinojęs jį esant Romos pilietį, tribūnas nusigando, kam jį surišdinęs.