Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones. Jis nukirsdino Jokūbą, Jono brolį.
Pamatęs, jog tai patinka žydams, įsakė suimti ir Petrą. Buvo Neraugintosios duonos dienos. Suėmęs Petrą, įmesdino jį į kalėjimą ir pavedė saugoti keturgubai sargybai po keturis kareivius. Po Velykų ketino išduoti jį miniai. Taigi Petras buvo uždarytas kalėjime. O Bažnyčia karštai meldėsi už jį Dievui.
Paskutinę naktį prieš Erodui išduodant Petrą, tasai, supančiotas dviem grandinėmis, miegojo tarp dviejų kareivių. Prie durų sargybiniai sergėjo kalėjimą. Staiga ten atsirado Viešpaties angelas, ir kamerą nutvieskė šviesa. Jis sudavė Petrui į šoną ir žadindamas tarė: „Kelkis greičiau!“ Ir nukrito jam grandinės nuo rankų. Angelas kalbėjo toliau: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!“ Jis taip ir padarė. Angelas tęsė: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!“ Išėjęs Petras sekė paskui jį. Tik jis nesuvokė, kad angelo veiksmai tikri, jis tarėsi matąs regėjimą. Šitaip juodu praėjo pro pirmą ir antrą sargybą ir prisiartino prie geležinių vartų į miestą. Vartai savaime atsidarė. Išėję pro juos, jie leidosi tolyn viena gatve. Staiga angelas nuo jo pasitraukė. Petras atsipeikėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų“.
Taip mąstydamas, jis atėjo prie Morkumi vadinamo Jono motinos Marijos namų, kur nemažas būrys buvo susirinkęs melstis. Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten. Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų. Jai sakė: „Tu pakvaišai!“ Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: „Tai jo angelas“.
Tuo tarpu Petras toliau beldėsi. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro. Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo. Jis dar pridūrė: „Praneškite apie tai Jokūbui ir kitiems broliams“. Paskui iškeliavo kitur.
Išaušus dienai, tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl Petro. Erodas įsakė jo ieškoti. Nesuradęs ištardė sargybinius ir įsakė juos nubausti mirtimi. Paskui persikėlė iš Judėjos į Cezarėją ir čia pasiliko.
Erodas nirto ant Tyro ir Sidono gyventojų. Bet jie sutartinai kreipėsi į jį ir, pasitelkę karaliaus rūmininką Blastą, prašė taikos, nes jų kraštas iš karaliaus žemių gabenosi maistą. Nustatytą dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė jiems prakalbą. Liaudis ėmė šaukti: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Ir beregint jį ištiko Viešpaties angelas už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės. Jis mirė, kirminų suėstas.
Viešpaties žodis vis augo ir plito. Barnabas ir Saulius, baigę savo užduotį ir pasiėmę su savimi Joną, vadinamą Morkumi, sugrįžo iš Jeruzalės.
Biblijos programėlė
Biblijos programėlė vaikams
