1 Samuelio 17:1-50

Filistinai sutelkė savo pajėgas mūšiui. Susibūrę prie Sochojo Judo žemėje, jie pasistatė stovyklą tarp Sochojo ir Azekos prie Efes Damimų. O Saulius ir Izraelio vyrai susitelkė ir pasistatė stovyklą Elos slėnyje. Jie sustojo į kovos gretas prieš filistinus. Filistinai buvo sustoję ant kalvos vienoje pusėje, Izraelis stovėjo ant kalvos kitoje pusėje, o tarp jų buvo slėnis. Iš filistinų gretų išėjo kovotojas, vardu Galijotas iš Gato, šešių uolekčių su sprindžiu aukščio vyras. Ant galvos jis turėjo vario šalmą ir vilkėjo žvynuotą krūtinės šarvą – vario šarvą, sveriantį penkis tūkstančius šekelių. Ant kojų turėjo vario antblauzdžius, o ant nugaros kabojo vario ietis. Ieties kotas buvo tarsi audėjo riestuvas; ieties antgalis svėrė šešis šimtus geležies šekelių. Pirma jo ėjo skydnešys. Sustojęs prieš Izraelio gretas, Galijotas šaukė joms, tardamas: „Kodėl turėtumėte stoti į kovą? Argi aš ne filistinas, o jūs argi ne Sauliaus tarnai? Išsirinkite iš savo tarpo vyrą, testoja jis prieš mane. Jei jis mane nugalės ir užmuš, mes tapsime jūsų vergais, bet jei aš nugalėsiu ir jį užmušiu, jūs būsite mūsų vergai ir mums tarnausite. Šiandien aš metu iššūkį Izraelio gretoms! – tęsė filistinas. – Duokite man vyrą dvikovai“. Išgirdę šiuos filistino žodžius, Saulius ir visas Izraelis buvo priblokšti ir baimės apimti. Dovydas buvo vieno Judo žemės efrato iš Betliejaus, vardu Jesė, sūnus. Šis turėjo aštuonis sūnus. Sauliaus dienomis tas žmogus jau buvo senas ir pagyvenęs. Trys Jesės vyresnieji sūnūs buvo išėję su Sauliumi į karą. Štai jo trijų išėjusių į karą sūnų vardai: pirmagimis – Eliabas, antrasis – Abinadabas ir trečiasis – Šama; Dovydas buvo jauniausias. Trys vyresnieji buvo išėję su Sauliumi, o Dovydas nueidavo nuo Sauliaus ir vėl sugrįždavo prie Betliejaus ganyti tėvo avių. Tuo tarpu filistinas keturiasdešimt dienų, rytą ir vakarą, išeidavo į priekį. Jesė tarė savo sūnui Dovydui: „Paimk efą šių pagruzdintų grūdų bei šiuos dešimt kepalų duonos savo broliams ir nubėk su jais pas brolius į stovyklą. Nunešk šiuos dešimt sūrių jų tūkstantininkui. Pažiūrėk, kaip sekasi tavo broliams, ir parnešk iš jų kokį nors ženklą“. Saulius ir jie, ir visi Izraelio vyrai Elos slėnyje buvo pasirengę kariauti su filistinais. Kitą rytą Dovydas atsikėlė anksti, palikęs avis pas sargą, paėmė maistą ir leidosi į kelionę, kaip jam buvo paliepęs Jesė. Jis pasiekė stovyklos užkardą tuo metu, kai kariai stojo į kovos gretas, šaukdami kovos šūkį. Izraelis ir filistinai sustojo į mūšio gretas, gretos priešais gretas. Palikęs daiktus prižiūrėti ryšulių sargui, Dovydas bėgo gretų link. Atbėgęs pasveikino savo brolius. Jam besikalbant su jais, kovotojas filistinas iš Gato, vardu Galijotas, išėjo į priekį iš filistinų gretų ir kalbėjo tais pačiais žodžiais kaip anksčiau. Ir Dovydas jį girdėjo. Pamatę tą vyrą, Izraelio vyrai bėgo nuo jo siaubo apimti. Vieni kitiems Izraelio vyrai sakė: „Ar matote tą išeinantį iš gretų vyrą? Jis išeina mesti iššūkį Izraeliui! Vyrą, kuris jį užmuštų, karalius padarys turtingą, duos jam savo dukterį žmona ir atleis nuo mokesčių jo tėvo namus Izraelyje“. Dovydas paklausė arti jo stovėjusių vyrų: „Kaip bus atlyginta vyrui, kuris paguldytų tą filistiną ir pašalintų gėdą nuo Izraelio? Kas tas neapipjaustytas filistinas, drįstantis mesti iššūkį gyvojo Dievo gretoms?“ Kariai atsakė jam tais pačiais žodžiais: „Taip bus atlyginta vyrui, kuris jį užmuštų“. Vyriausias brolis Eliabas išgirdo jį kalbantis su vyrais. Eliabą apėmė pyktis ant Dovydo. Jis tarė: „Ko čia atėjai? Kam palikai anas keletą avių dykumoje? Pažįstu tavo įžūlumą ir nedorą širdį; juk tu atėjai tik mūšio pamatyti!“ Bet Dovydas atsakė: „Ką aš padariau? Aš tik paklausiau!“ Ir, pasitraukęs nuo jo prie kito, jis paklausė to paties, o kariai davė jam tą patį atsakymą kaip anksčiau. Klausimai, kuriuos uždavinėjo Dovydas, buvo nugirsti ir pakartoti Sauliui. Jis pasiuntė jį pašaukti. Dovydas tarė Sauliui: „Tenenustoja nė vienas dėl jo drąsos! Tavo tarnas eis ir kovos su tuo filistinu“. Bet Saulius atsakė Dovydui: „Tu negali eiti prieš tą filistiną ir kovoti su juo, nes esi tik vaikas, o jis yra karys nuo pat savo jaunystės!“ O Dovydas atsakė Sauliui: „Tavo tarnas ganydavo savo tėvo avis; kai tik ateidavo liūtas ar meška ir nešdavosi avį iš kaimenės, vydavausi iš paskos ir kovodavau, gelbėdamas iš jo nasrų. O jei atsigręždavo prieš mane, griebdavau už nasrų, parblokšdavau ir užmušdavau. Tavo tarnas yra užmušęs ir liūtą, ir mešką. Anas neapipjaustytas filistinas bus kaip vienas iš jų, nes jis metė iššūkį gyvojo Dievo gretoms. VIEŠPATS, – tęsė Dovydas, – kuris išgelbėjo mane nuo liūto ir meškos, išgelbės ir nuo to filistino“. Tada Saulius tarė Dovydui: „Eik! VIEŠPATS su tavimi!“ Saulius aprengė Dovydą savo drabužiais, uždėjo jam ant galvos vario šalmą ir apvilko krūtinės šarvu. Dovydas virš drabužių prisijuosė jo kalaviją. Jis bandė eiti, bet veltui, nes nebuvo prie jų įpratęs. Dovydas tarė Sauliui: „Negaliu su jais paeiti, nes nesu pratęs“. Tad jis nusivilko, pasiėmė savo lazdą, pasirinko iš upės vagos penkis gludžius akmenis, įsidėjo į piemens maišelio kišenę ir, laikydamas rankoje svaidyklę, ėjo filistino link. Tuo tarpu filistinas artinosi prie Dovydo su savo skydnešiu, einančiu pirma jo. Apsižvalgęs ir pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik raudonskruostis ir gražios išvaizdos vaikas. Filistinas tarė Dovydui: „Argi aš šuva, kad su lazda ateini prieš mane?“ Filistinas keikė Dovydą savo dievais. „Eikš šen, – sakė filistinas Dovydui, – kad galėčiau tavo kūną atiduoti padangių paukščiams ir laukų žvėrims“. Bet Dovydas atsakė filistinui: „Tu ateini prieš mane su kalaviju, ietimi ir durklu, o aš – vardu Galybių VIEŠPATIES, Izraelio gretų Dievo, kuriam tu metei iššūkį. Šiandien VIEŠPATS įduos tave man į rankas. Aš tave užmušiu ir nukirsiu tau galvą, o filistinų stovyklos lavonus atiduosiu padangių paukščiams ir laukų žvėrims. Visa žemė žinos, kad yra Dievas Izraelyje. Visa ši bendrija žinos, kad VIEŠPATS gali išgelbėti be kalavijo ir ieties, nes mūšis yra VIEŠPATIES, ir jis atiduos jus mums į rankas!“ Filistinui vėl pajudėjus Dovydo link, Dovydas skubiai pabėgėjo gretų link filistino pasitikti. Įkišęs ranką į maišelį, Dovydas išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn. Taip Dovydas nugalėjo filistiną svaidykle ir akmeniu, parbloškė jį ir užmušė. Rankoje kalavijo Dovydas neturėjo.