tu, būdamas didžiai gailestingas,
nepalikai jų dykumoje.
Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje,
nepasitraukė nuo jų dieną,
nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią,
kuriuo turėjo eiti.
Savo gerąja dvasia juos apdovanojai,
kad jie suprastų;
savo manos neatėmei nuo jų burnų,
vandens parūpinai troškuliui numalšinti.
Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje,
kad jie nieko nestokojo;
jų drabužiai nenusinešiojo
nei jų kojos sutino.